Kitų erdvių viduje

Rugsėjo 8 d. Miuncheno muziejuje „Haus der Kunst“ atidaryta tarptautinė paroda „Kitų erdvių viduje. Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.“ (Inside Other Spaces. Environments by Women Artists 1956–1976).

Po trejus metus trukusių tyrimų kuratoriai Andrea Lissoni, Marina Pugliese ir Anne Pfautsch pirmą kartą publikai pristatė kūrybinius XX a. antrosios pusės moterų vizionierių (tai Judy Chicago (g. 1939, JAV), Lygia Clark (1920–1988, Brazilija), Laura Grisi (1939–2017, Italija), Aleksandra Kasuba (1923–2019, Lietuva, JAV), Lea Lublin (1929–1999, Prancūzija), Marta Minujín (g. 1943, Argentina), Tania Mouraud (g. 1942, Prancūzija), Maria Nordman (g. 1943, Vokietija), Nanda Vigo (1936–2020, Italija), Faith Wilding (g. 1943, Paragvajus) ir Tsuruko Yamazaki (1925–2019, Japonija)) kūrybinius ieškojimus ir sprendimus, 1956–1976 m. įgyvendintų erdvinių aplinkų dokumentacijas bei specialiai šiai parodai atkurtas jų rekonstrukcijas.

Tarp jų – ir Lietuvos bei JAV menininkės Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės (Kasubos) tampriojo audinio ir neono aplinkos „Spektrinis perėjimas“ (Spectral Passage), įgyvendintos 1975 m. parodoje „Vaivorykštė“ M.H. De Young muziejuje San Fransiske, instaliacija.

Aleksandros Fledžinskaitės-Kašubienės (Kasubos) pristatymas šioje parodoje – dvejų metų kūrybinį menininkės palikimą saugančio ir tyrinėjančio Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) ir „Haus der Kunst“ bendradarbiavimo rezultatas. Projektą koordinavo LNDM skulptūros rinkinio vyr. tyrėja ir kuratorė Elona Lubytė, rekonstrukciją atliko ir įgyvendino LNDM Radvilų rūmų dailės muziejaus architektas Aleksandras Kavaliauskas, jam kuriant aplinkos 3D modelį talkino architektas Lukas Miceika, drauge dirbo UAB „Stupa“ vadovė ir projekto tekstilinės dalies konstruktorė Lauryna Stravinskaitė-Gečienė, UAB „Neonita“ vadovas ir neoninės dalies konstruktorius Sergejus Vasiljevas ir instaliatorius Bronius Švarlys drauge su „Haus der Kunst“ technikos direktore Hanna Kriegleder bei technine institucijos komanda.

Ši paroda vienoje garsiausių šiuolaikinio meno institucijų ne tik Vokietijoje yra svarbus žingsnis tarptautinėje meno scenoje populiarinant LNDM saugomą kūrybinį Aleksandros Kasubos palikimą.

Projekto rėmėjai ir partneriai – Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Rasa Balčikonytė.

Čia publikuojame parodos kuratorių Andrea Lissoni’o ir Marinos Pugliese pokalbį, vykusį 2023 m. rugpjūtį.

Andrea Lissoni: Ar prisimeni, kaip pradėjome tyrimą, nuvedusį į „Kitų erdvių viduje“?

Marina Pugliese: 2020 m. tu norėjai įvertinti grupinės parodos apie aplinkų istoriją galimybę ir kreipeisi į mane pagalbos, nes aš, 2017 m. surengusi pirmąją Lucio Fontanos aplinkų apžvalginę parodą „HangarBicocca“ Milane, „Getty“ ieškojau medžiagos aplinkų parodai, kuri įgytų koridorių ir labirintų pavidalą. Mes pradėjome planuoti turėdami omenyje laikotarpį nuo 1949 iki 1976 m., o susitikę išdėliojome visus įmanomus šaltinius ir aplinkas ant didelio stalo. Vis gilinomės, gilinomės (tai baigėsi „Vizualinės laiko linijos“ segmentu kataloge), kol sudarėme pirmąjį gerai žinomų ir nepakankamai matytų darbų sąrašą.  

A. L.: Žinojome, kad tai daugiausia nepapasakota istorija, tad mėgindami sisteminti, kurti kategorijas ar tipologijas, susitelkėme į tradicinius šaltinius – žurnalus, publikacijas, didžiuosius renginius ir pagrindines institucijas.

Išryškėjo pirmoji esminė problema – amerikietiška genealogija, talentingai suformuota vizionieriaus Allano Kaprowo kūryboje ir tekstuose. Tuomet, panašiai kaip kitos genealogijos, ji ima atrodyti lyg Vakarų istorija, susijusi su Kalifornijos „Light and Space“ („Šviesos ir erdvės“) judėjimu (tokie menininkai kaip Jamesas Turrellas, Robertas Irwinas, Larry Bellas, Johnas McCrackenas, Dougas Wheeleris...), o Europoje – su menininkų grupe ZERO, tačiau...

M. P.: Atsitiko kažkas netikėta: pastebėjome genealogiją, apie kurią nebuvome pagalvoję, – aplinkas, sukurtas menininkių. Buvo daug ne tik nuostabių, bet ir paradigmas keičiančių kūrinių – dėl jų unikalaus medžiagų panaudojimo, dydžio, stipraus ir įvairaus publikos įtraukimo. Konkrečiai turiu omenyje dvi aplinkas: Martos Minujín ir Rubéno Santantoníno La Menesunda („Sąmyšis“, 1965) bei Niki de Saint Phalle, bendradarbiaujant su Jeanu Tinguely ir Peru Olofu Ultvedtu, Hon – en katedral („JI – katedra“, 1966). Nutarėme savęs paklausti, ar verta tęsti šia kryptimi, gilinti tyrimą, planuojant tik moterų menininkių parodą.

A. L.: Iš tiesų – mes dvejojome. Ar prasminga 2023 m. atidaryti vien menininkių parodą „Haus der Kunst“ muziejuje? Ar tai atrodytų nenuoseklu, ar pavėluotai sureikšminta? Paklausėme kolegų ir specialistų, konkrečiai – Maristellos Casciato, „Getty“ tyrimų instituto architektūros kolekcijų vyresniosios kuratorės, ir Francesco Guzzetti, vyresniojo modernaus ir šiuolaikinio meno dėstytojo Florencijos universitete, kuris jau pirmosiose uždarose dirbtuvėse mus primygtinai paskatino judėti pirmyn. Sugalvojome pavadinimą, pabrėžiantį skirtingų erdvių klausimą. Mes akcentuosime erdves, ar ne?

M. P.: Taip, erdvė yra raktas. Tiesą sakant, kambarys yra matrica su aplinkomis, kurios yra imersyvūs meno kūriniai, sukurti menininko siekiant pakeisti duotą erdvę. Kalbant apie moteris, tai efemeriškumo ir nomadiškumo idėja... Tarsi statyti pastoges būtų svarbiau nei statyti sienas. Kiekviena aplinka parodoje gali būti matoma kaip skaidri, sudėtinga, bet atvira, matoma ir suvokiama iš išorės taip pat gerai kaip iš vidaus. Nepaisant to, mes dirbome su ta paroda trejus metus. Kaip manai, kodėl taip ilgai užtrukome?

A. L.: Norėjome viską nuodugniai ištirti. Įtraukėme konservatorę Barbarą Ferriani, kuri yra materialinių šaltinių ekspertė, moksliškai ištyrusi Lauros Grisi, Leos Lublin, Nandos Vigo ir Tanios Mouraud aplinkas (trys iš jų rekonstruotos pirmą kartą po pirmojo parodymo), ir subūrėme darbinę grupę, sudarytą iš mudviejų, Hannos Kriegleder, „Haus der Kunst“ parodų organizavimo ir gamybos vadovės, kuratorės bendradarbės Anne’s Pfautsch (prieš kurią dar buvo Monika Senz), o pristatydami kiekvienos menininkės kūrybą mėginome pasiekti ją jau ištyrusius mokslininkus, todėl išplėtojome bendradarbiavimą su kolegomis visame pasaulyje – nuo Brazilijos ir Argentinos iki Japonijos ir Lietuvos.

Taip pat įtraukėme Giovanni Rubino, kuris kartu su mumis rengė laiko liniją ir bibliografiją. Susiformavo pirminis sąrašas ir ėmėme prašyti skolinti, studijavome replikas. Intensyviai tyrėme Judy Chicago, Tanios Mouraud ir Martos Minujín aplinkas, galiausiai su šiomis menininkėmis bendradarbiavome. Prašėme paskolinti ir tai, ko, deja, nepavyko gauti, pavyzdžiui, Yayoi Kusamos Infinity Mirror Room (Phalli’s Field) („Begalybės veidrodžių kambarys (falų laukas)“, 1965) ir Carlos Accardi Triplice Tenda („Trilypė palapinė“, 1969–1971). Žinojome, kad mums svarbus darbo prieinamumas, ir, aišku, tai lėmė originalių darbų ar istorinių replikų pasirinkimus. Čia būtinas ir pirmasis paaiškinimas, apibrėžiantis skirtumus tarp rekonstrukcijos, replikos ir skolinimosi.

M. P.: Rekonstrukcija yra aplinkos sukonstravimas iš naujo pirmą kartą po menininkės mirties. Tuo atveju, kai kūrinys atkuriamas pačios menininkės ar jai vadovaujant, jis vadinamas replika. Galiausiai po išsamių tyrimų „Kitų erdvių viduje“ pristato dvi aplinkas, kurios niekada iki šiol nebuvo rekonstruotos: Nandos Vigo Ambiente cronotopico („Chronotopinė aplinka“, 1967) ir Aleksandros Kasubos Spectral Passage („Spektrinis perėjimas“, 1975).

Trys buvo rekonstruotos kai ką pakeičiant, pasitarus su menininke ar jos paveldėtojais: Lygios Clark A casa é o corpo. Penetração, ovulção, germinação, expulsão („Namas yra kūnas“, 1968), Lauros Grisi Vento di Sud-Est (Wind Speed 40 Knots) („Pietryčių vėjas (vėjo greitis 40 mazgų)“, 1968), Leos Lublin Penetración/Expulsión (del Fluvio Subtunal) („Potunelinė tėkmė“, 1970). Ir trys replikos atgamintos bendradarbiaujant su pačiomis menininkėmis, iš kurių dvi aplinkos buvo atnaujintos pagal jų pageidavimus: Martos Minujín ¡Revuélquese y viva! („Mėgaukis ir gyvenk!“, 1964), Judy Chicago Feather Room („Plunksnų kambarys“, 1966–2023) ir Tanios Mouraud We used to know („Mes žinojome“, 1970–2023). Be to, keturios aplinkos pasiskolintos: Tsuruko Yamazaki Red (Shape of Mosquito Net) („Raudona (tinklelio nuo uodų forma)“, 1956), Lucio Fontanos ir Nandos Vigo Ambiente Spaziale: “Utopie”, nella XIII Triennale di Milano („Erdvinė aplinka: „Utopijos“ XIII Milano trienalėje“, 1964), Marios Nordman FILMROOM EXHALE 1967–PRESENT („KINO KAMBARYS IŠKVĖPK NUO 1967 M. IKI DABAR“) ir Faith Wilding Crocheted Environment (Womb Room) („Nunerta aplinka (gimdos kambarys)“, 1972). Bet kaip apibrėžtum aplinką?

A. L.: Aplinka yra imersyvus kūrinys, izoliuotas nuo supančios erdvės. Remiantis Allano Kaprowo apibrėžimu knygoje „Aplinka, asambliažas ir hepeniningai“ (Environment, Assemblage & Happenings, New York, 1966, „... į aplinkas turi būti įeinama [...]. Bet kokiu atveju didesnis susisaistymas su esama erdve yra svarbus [...] plėtojant kūrinį, kol jis užpildo visą erdvę ar ją išvysto, taip tapdamas aplinka.“

M. P.: Visada norėjome, kad ši paroda būtų patirtis. Kitokia patirtis. Vis kalbėjomės su Hanna Kriegleder, kartu su komanda kūrusia parodos architektūrą, tą komandą mes galiausiai papildėme „Mokymosi ir įsitraukimo“ bei „Lankytojų tarnybos“ komandomis, kad sukurtume unikalią patirtį, – siekdami holistinės ir harmoningos kelionės ypač nenorėjome, kad lankytojų prisiminimus gadintų batų nusiavimas ir apsiavimas, stovėjimas eilėje prieš patenkant į meno kūrinius.

Taip kilo mintis visas galerijas iškloti minkštomis grindimis, įrengti prieškambarį su suolais, kabinimo sistemomis ir maišais lankytojų batams. Pirmajame kambaryje publika taip pat aptinka „partitūrą“ – kas tai ir kodėl norėjai, kad lankytojai ją skaitytų parodos „Kitų erdvių viduje“ pradžioje?

A. L: Šalia tradicinio įvado parašiau trumpą tekstą, kuris turėjo būti kaip kamertonas, instrumentas, paruošiantis lankytoją mūsų pageidaujamai nuotaikai. Mes norėtume, kad lankytojai judėtų kitaip, kad galvotų savo kūnais, kad neskubėtų, ne eitų palei sienas skaitydami, bet judėtų laisviau ir patirtų. Kad taptų katėmis – toks buvo to teksto tikslas.

M. P.: Kodėl jį vadini partitūra?

A. L.: Suvokiu jį kaip laisvos muzikinės kompozicijos, kokia yra ši paroda, rašytinę reprezentaciją. Visos dalys pristatomos ir išdėstomos viena po kita, lankytojas gali laisvai ją interpretuoti prisimindamas. Kartu tai galėtų būti slapta muzika filmui, kurio personažas yra visos 12 aplinkų. Tada – ekspozicija, mes norėjome sujungti visus kūrinius į kompoziciją. Turėjome erdvinius apribojimus – „Haus der Kunst“ Rytinių galerijų galerijas ir jų keistas aukštas lubas bei duris – troškome sukurti unikalią susietą patirtį rodydami kūrinius, vizualiai besikalbančius visose galerijose, bet taip pat nesulieti esminių skirtumų: sau pažadėjome gerbti individualybes ir visada turėti omenyje, kad tai yra pasiūlymas, o ne vientisa grupinė paroda.

Mintyse kukliai rėmėmės kai kuriais pamatiniais modeliais: This is Tomorrow („Tai yra rytojus“, „Whitechapel“ galerija, 1956, Londonas), Dylaby Amsterdame („Dinamiškas labirintas“, 1962), Luz, sonido y movimiento Bogotoje („Šviesa, garsas ir judesys“, 1969), visomis parodomis, kurios transformavo individualių kūrinių ekspoziciją į tikrą visa apimančią aplinką.

M. P.: Meno istorija ir naujieji naratyvai yra parodos griaučiai. Visoje aplinkų istorijoje siekdami išryškinti menininkių esminį indėlį, nuo pat pradžių buvome įsitikinę, kad galutinė data turės būti 1976-ieji. Tada įvyko paroda Ambiente/Arte („Aplinka/Menas“), kuruota italų kritiko bei kuratoriaus Germano Celanto XXXVII Venecijos bienalėje. Ekspozicijoje buvo rodomos aplinkos ir jų precedentai, viskas buvo suskirstyta į du segmentus – pirmtakai (Jacksonas Pollockas, Lucio Fontana, Yvesas Kleinas, Allanas Kaprowas, Piero Manzoni ir Louise Nevelson) ir amžininkai (tarp jų – Vito Acconci, Michaelas Asheras, Josephas Beuysas, Danielis Burenas, Danas Grahamas, Robertas Irwinas, Jannis Kounellis, Solis LeWittas, Mario Merzas, Bruceʼas Naumanas, Maria Nordman, Blinky Palermo ir Dougas Wheeleris). Reikia pabrėžti, kad toje parodoje iš tiesų buvo trys menininkės: Louise Nevelson, Carla Accardi ir Maria Nordman, tačiau akivaizdu, jog paroda buvo vakarocentriška.

Tačiau ji buvo lemiama, ne tik todėl, kad tai pirmoji ir turbūt vienintelė grupinė paroda apie aplinkų istoriją, bet ir todėl, kad nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio žodis „aplinka“ pamažu blėso, kol visai išnyko, užgožtas naujo žodžio „instaliacija“, – tada šis prilipo. Reikia pasakyti, kad šiuo metu kiekviena aplinka gali būti laikoma instaliacija – nors šis žodis neegzistavo iki 8-ojo dešimtmečio vidurio, nors ne kiekviena instaliacija yra aplinka. Nusprendėme sukurti naują pasakojimą, kurį „Kitų erdvių viduje“ siūlo kambaryje, skirtame „Laiko linijų“ galerijai.

A. L.: Tai kambarys, kuriame šešiomis projekcijomis siekiame suteikti kiek įmanoma daugiau konteksto ir aplinkų istorijai, ir mūsų tyrimui. Rodome skaidrių seriją, kurioje vizualinė laiko linija pristato nuo 1956 iki 1976 m. visame pasaulyje eksponuotų aplinkų rinkinį. Rodome ir kitą seriją, demonstruojančią mūsų atliktą tyrimą rekonstruojant ar replikuojant ekspozicijoje rodomas aplinkas, pagreitintą parodos instaliavimo procesą ir 3D animacijas – mūsų ekspozicijos idėjų kelrodes, parodos videofilmus, kur kalbinami mudu ir menininkės, galiausiai originalius filmus: Martos Minujín ir Rubéno Santantoníno La Menesunda bei Niki de Saint Phalle, bendradarbiaujant su Jeanu Tinguely ir Peru Olofu Ultvedtu, Hon – en katedral, rodančius abiejų novatoriškų aplinkų atidarymą ir konstravimą.

Šis kambarys yra lyg vizualinis katalogas, apimantis tyrimą, archyvinę informaciją, „Kitų erdvių viduje“ kūrimą ir užkulisius. Yra daugiau specializuotų detalių, kuriomis dalijamės kataloge. Tekstai ant sienų yra, kiek įmanoma, tikslūs, tačiau iš daugybės vertų dėmesio pasakojimų išsiskiria Lucio Fontanos ir „Gutai“ santykių istorija, Italijos-Japonijos-Lotynų Amerikos trikampis 6-ajame dešimtmetyje – tai ir yra priežastis, kodėl parodoje pristatyti du Nandos Vigo darbai.

M. P.: Pradedame parodą 1956 m. sukurta aplinka. Tsuruko Yamazaki, kaip japonų grupės „Gutai“ narės, indėlis į aplinkų bei performansų istoriją buvo labai ankstyvas ir esminis. Grupė, įkurta Jiro Yoshiharos, turėjo žurnalą, pavadintą „Gutai“, ir per jį skleidė savo tyrimus, taip pat kvietė bendradarbiauti kitus menininkus, tokius kaip Fontana, kurio darbas buvo panaudotas viršelyje. Europoje grupė ZERO ir „Gruppo T“ aplinkas tyrinėjantį Fontaną laikė pranašu, o „Gutai“ rėmė prancūzų meno kritikas Michelis Tapié, jiems organizavęs parodas. Nanda Vigo buvo tos scenos dalis ir surengė pirmąją parodą Nul („Nulis“) Milane, pačioje Lucio Fontanos studijoje. Kita vertus, Argentinos scena buvo nepaprastai turtinga, originali ir galinga, ji išugdė įvairialypę ir produktyvią svarbiausių menininkų panoramą. Šiame kraštovaizdyje Marta Minujín ir Lea Lublin buvo ypač svarbios menininkės, jų milžinišką tarptautinį aktualumą meno istorija dar turi pripažinti.

Galėtume tęsti valandų valandas, bet norėtume leisti toliau kalbėti tekstams ant sienų parodoje ir kataloge. Tačiau turiu dar vieną klausimą: kaip tau atrodo, kodėl aplinkos tokios svarbios mūsų laikais? Tu visada tvirtinai, kad istorinė paroda yra fundamentali.

A. L.: Tai susiję su „Haus der Kunst“ vizija. Mano metodas grįstas stipriu tęstinumu metų metus per daugybę projektų ir parodų: mes žiūrime į dabartį numatydami ateitį ir turėdami omenyje praeitį. Jaunesni menininkai vis dažniau kuria imersyvius darbus, naudodami arba ne naujausias technologijas, jie tarsi nujaučia erdves, kur nyksta ribos tarp tikros ir virtualios erdvės, taip formuojant multivisatas. Štai kodėl mes nusprendėme pristatyti personalinę WangShui parodą Window of Tolerance („Tolerancijos langas“) šalia „Kitų erdvių viduje“, tęsdami 2022 m. Fujiko Nakaya, „Dumb Type“ ir Carsteno Nicolai seką, – visos parodos susijungia ne tik galerijose, bet ir laike, kaip dalis holistinės programos, kur viskas aidi ir rezonuoja. Raudona gija susiuva Heidi Bucher, Fujiko Nakaya, Joan Jonas, „Dumb Type“, Carsteno Nicolai, WangShui ir gyvas parodas Echoes („Aidai“), o „Kitų erdvių viduje“ jas visas susieja suteikdama istorinį foną. Šiuo požiūriu „Kitų erdvių viduje“ idealiai suriša visas gijas: žvelgdami į aplinkų praeitį mes išryškiname tai, ko trūksta istoriniuose pasakojimuose, taip pat kvestionuojame kanonus ir tradicijas, kad išskirtume istoriškai į šalį atidėtus balsus. Kita vertus, mes trokštame imtis šiuolaikinių vizionieriškų praktikų ir fundamentalių socialinių problemų.

Parengė A. N.

Paroda veiks iki kovo 10 d.

Daugiau informacijos apie projektą: https://www.hausderkunst.de/en/eintauchen/inside-other-spaces-environments