Myliu, apkabinu, bučiuoju

Apkabinimas. Įsikniaubimas nosimi į gyvūnėlio kailiuką. Nosies įkišimas į šaliką ar antklodę, kad būtų šilčiau. Artumas. Be viso to man, ir tikiu, jog daugeliui, išgyventi žiemą atrodo neįmanoma. Seniai nepatyriau, kad paveikslas mane apkabintų, bet šia šiluma ir nuoširdžiu artumu mane pasitinka Ievos Trinkūnaitės paroda „Artimas“ Pamėnkalnio galerijoje.

Pirmą ir gal stipriausią įspūdį padaro mišria technika išgautos tekstūros. Stovint priešais dideles drobes norisi ištiesti ranką ir panardinti pirštus šilkiniuose plaukuose. Stropiais ilgais brūkšneliais sukurti gyvūnų kailiukai apkabina, pasijaučiu lyg atsidūrusi tarp daugybės šventinių sveikinimų. Nors tik vienas paveikslas vaizduoja žmones, susitapatinu su vaizduojamais gyvūnais – šunimis, tigrais, meškėnu, ūdromis.

Ypač ilgai tyrinėju seriją, sudarytą iš penkių paveikslų ir kabančią tarp kolonų tiesiai prieš įėjimą. Violetinių kalnų ar ledynų kraštovaizdyje į pirmą planą iškyla beveik iki žmogaus ūgio išdidintos ūdros. Jos palaimingai užsimerkusios, apsivijusios letenėlėmis viena kitą, jų nosys suglaustos veiksme, kurį prilygintume bučiniui. Ūdros ir gamtoje turi įpročių – laikytis už letenėlių miegant, plaukiant jauniklius saugiai pasiguldyti ant pilvo, – kurie tobulai iliustruoja paprasto artumo ir švelnumo apraiškas. Gyvūnišką pavidalą įgijusiame Klimto „Bučinyje“ matome dar vieną jaukiai apsikabinusią ūdrų porą ir nebyliai meilę stebinčią žuvėdrą su grobiu snape. Kitoje kompozicijoje ūdra koketiškai parėmusi snukutį letenėle, šalia jos ruonis, o už jų – orkos. Net šie gamtoje žiaurūs žudikai paveiksle primena taikius delfinus, nebyliai stebinčius gyvūnus, esančius pirmame plane.

Ankstesnį įsitikinimą, kad veiksmas vyksta ledynuose, išsklaido jūrų kriauklės ir palmę primenantis medis ant tamsaus iškyšulio fone. Priėjusi arčiau pamatau, kad kailiniuoti ne tik gyvūnai, bet ir kalnai, ir smėlis. Kalnuotas peizažas atsikartoja ir paveiksluose „Maudynių vieta“ (2023), „Darosi karšta“ (2022) ir „Kažkur arčiau pusiaujo“ (2023), tačiau čia dėl aitrios raudonos spalvos priskiriu juos šiltiesiems kraštams. Atrodo, kad nuo karščio šunų kailis tirpsta kaip arbūziniai ledai ir susilieja su peizažu, o žmonės priešingai – pavaizduoti ant beveik baltos drobės, savo galvos papuošimais labiau suartėjantys su palmėmis ar egzotiniais paukščiais. Rašau apie vietas ne šiaip sau, o labiausiai įkvėpta pavadinimų ir gyvūnų rūšių, nesuderinamų nei tarpusavyje, nei su kraštovaizdžiu.

Anksčiau aprašyti paveikslai turi spalvų, o didžiosios dalies Ievos Trinkūnaitės darbai – monochrominio kolorito. Kaip pasakoja menininkė, violetinė spalva atsiranda kūriniuose tik tuomet, kai būtina. Šios spalvos pamatyta jūros žvaigždė ir kriauklės įkvėpė ją. Violetinė nugula ir ant galerijos sienų, kontrastuodama su juodais anglimi sukurtais darbais ir raudona pastele.

Nors ir apsiribojantys dar kuklesne spalvų palete, darbai iki krašto pripildyti siužetų ir simbolių. Nuostabūs paukščiai plačiais sparnais ir ilgiausiomis plunksnomis, kurios sukasi verpetais, nutupia ant vienos drobės su juodais ir baltais kvadratėliais, primenančiais grindų plyteles, augalais bei kitais gyvūnais. Šie paveikslai sudėlioti kaip dienoraščio lapai ar prisiminimų koliažai. Vienoje drobėje atsiranda ir riaumojanti pantera, ir meilūs tigro jaunikliai, ir paukščiai, ir švelnūs rožių žiedai. Paveikslas sukuria nuotaiką, bet jos nediktuoja. Kiekvienas žiūrovas gali iš užuominų susikurti savą pasakojimą. Skirtingų rūšių gyvūnų kailiai susilieja į vieną plaukuotą pavidalą su daug kojų ir uodegų, aplink juos ilgais potėpiais trykšta paukščių uodegos ir augalų lapai. Tigro kailio raštai ištirpsta ir vėl atsiranda kaip šachmatų lenta, uodega nutrūksta ir susisuka į nepriklausomą spiralę, gėlės, paukščiai ir plaukai sujungia juos į bendrą vaizdą.

Parodoje yra ir paveikslų be pūkuotų veikėjų – kailine faktūra pasipuošia pats peizažas. Krūmai, medžiai, žolės susipina tarpusavyje ir kontrastuoja su lygia spalva pasirinktu uždengti ežero plotu paveiksle „Maudynių vieta“ (2023). O „Britų Kolumbijoje“ (2023) ant it suodžiai juodos žemės atsiranda geltona saulė, sukelianti netikėtą tekstūros pokytį. Jos spindulius atkartoja ir kituose paveiksluose matyta jūros žvaigždė, šiuo atveju atrodanti taip, lyg šuoliuotų per kalnuotą peizažą.

Neslėpsiu, parodoje turėjau favoritų – tai „Gyvo dangaus žemė“ (2023) ir „Iš prerijų“ (2023). Pirmajame vaizduojamas ant galinių kojyčių stovintis meškėnas, glėbyje stipriai, bet neapsakomai švelniai ir atsargiai laikantis žąsį. Juodas nosies taškas su meile nuleistas link paukščio, kurio primerktos akys kalba apie visišką ramybę. Kadangi meškėnas atrodo toks žmogiškas, pradedu fantazuoti, kad šalia numesta skrybėlė yra jo, o ištikimas šuniukas – jo kompanionas. Taip pat neįtikėtinai žavios plaukuotos ropės ar morkos.

Antrajame paveiksle ant užpakalinių letenėlių stovi ūdra, priekinėmis laikanti violetinį žiedą. Jos poza primena pirmoką, nešantį gėlę mokytojai Rugsėjo pirmosios proga, bet žvilgsnis toks svajingas, regis, matantis mums nesuvokiamus tolius. Galbūt tokius, kaip mato šalia tupinti žuvėdra, skriedama tarp violetinių ir pilkų kalnų viršūnių.

Paroda mane palieka pilna širdimi, primindama, kad artumas, meilė ir rūpestis peržengia skirtį tarp žmogaus ir gyvūno.

Paroda veikia iki 2024 m. sausio 3 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)