Pjesė parodos eksponatams

Pagrindiniai veikėjai: atsiskyrėlis, moteris-paukštė (pranašė vardu Gamajunas), Sibilė (akla pranašė, kalbanti hegzametru).

Antraplaniai veikėjai: gandras su paukščio galva ir žmogaus veidu ant krūtinės, animalistinis periskopas, asilas, katinai, pelės, plokščia musė, stirna, medžiotojai, driskius, Tadas Ivanauskas, elektrikai.

Aktyviai pasyvūs objektai: įvairios širdys, įvairūs akmenys, pražydusi bulvė, laikrodis su keturiomis rodyklėmis, graužiama kirvarpų elektrinė gitara, sostas, virstantis stalu, karūna, spinta-televizorius.

Visa tai yra sapnas, kurį sapnuoju mieste, kuris buvo pastatytas, nes pasirodė sapne.

Nedidelė patalpa su daugiau nei keturiais kampais. Dveji langai, trejos dvivėrės durys. Iš jų tik vienos būna atviros. Kur veda kitos durys, nežino niekas. Centre – sostas su dešimtimis kojelių bei sraigtelių ir ore levituojanti karūna. Priešais sostą – didelė XIX amžiaus spinta, kurią galima įjungti kaip televizorių: rodo daug, bet kaip ir apie bet ką. Ant sienos – laikrodis su keturiomis  rodyklėmis. Dvi tikros – juda. Dvi – nutapytos, taigi netikros ir nejuda. Kai judančios rodyklės parodo tą patį laiką, kokį nuolat rodo tapytos rodyklės, akla, todėl ir nematoma Sibilė ima pranašauti vakaro pradžią hegzametru:

Štai jau vakars bus, o nieko dar nepradėjot.

Ant jau visas sviets kaip skruzdėlyns susirinko,

Ir kiekviens atlikt, kas reik, tikt bėga, tikt bėga;

O jūs, neprieteliai, vis tikt kirmyt pasileidot?[1]

Pro atviras duris lėtai įeina atsiskyrėlis. Kantriai sukioja sosto sraigtelius, ardo kojeles, vėl sukioja sraigtelius, pagaliau sostą paverčia stalu. Iš spintos atneša ir pastato stiklinius indus – juose tarsi siurrealiame kompote tūno invaziniai vėžiai, žuvys ir nematomi gyvūnai. Prie stalo prieina vakarykščiu įgėriu tvoskiantis driskius, mandagiai paprašo šio indo. Atsiskyrėlis ir Sibilė įbeda į jį rūsčius žvilgsnius. Driskius mandagiai kilsteli antakius ir išeina. Žino, kad Tadas Ivanauskas 1915 metais jam tikrai nebrangiai parduos tokį kompotą. Su spiritu. Ir su katinu ar vovere spirite. Voverės užpiltinė... Mmm...

Atsiskyrėlis nusivelka geležinius marškinius. Nuo sunkaus metalo kilpelių pavargusi jo oda varva raukšlėmis žemyn. Atstumia suolą, prisėda prie stalo. Ima sklisti nenusakomas kvapas. Atsiskyrėlis paima plaktuką, juo pasikaso pažastį. Niežti. Ištraukia iš suolo kreivą vinį, trinkteli plaktuku, ištiesina, sukala atgal. Aplink įkyriai skraido plokščia musė, ji neturi pilvo. Vietoj jo – dar viena nugara. Jos skraidymo trajektorija – begalybės ženklas. Neaišku, ką ji zyzia. Pernelyg tyliai. Spintoje tupinčių kačių kompanija apsimeta, kad vienos kitų nemato. Susirūpinusių pelių porelė bando slapstytis malkų krūvoje. Iš parketo retkarčiais išlenda bronziniai periskopai, apsidairo, suloja ir sulenda atgal. Neaišku, ką pamato. Apskritai toks jausmas, kad visi vieni kitų nemato, nors jau kelis mėnesius kasdien susirenka šioje patalpoje. Kažką stebi, kažko laukia. Prižiūrėtoja, kuri kartais ateina nuvalyti dulkių, pastebi tik kiek stumtelėtą sostą, o kartais – karūnoje įstrigusį plauką. Galėtų ateiti gerokai rečiau – juk augalų ant palangės laistyti nereikia, jie gyvena savo uždarą gyvenimą sandariame stiklo inde. Prakaituoja savo botaninį gyvenimą, laukdami pavasario saulės, kad galėtų švęsti chlorofilo puotą.

Aiškėja keisto kvapo šaltinis – kažkoks naivuolis, sėdintis spintoje, prisidėjo lygintuvą prie krūtinės, bandydamas sušildyti savo vėstančią širdį. Kaistančio plastiko kvapas, besilydantys parafino lašai ir – nieko... Širdies viduje lyg nebūta. Netoliese guli kažkieno pamesta širdis. Staiga nematomais aukso rūbais sušnarėjusi Sibilė meta akmenį, jis trenkiasi į širdį, ši skambteli ir pažyra į tūkstančius skaidrių aštriabriaunių gabalėlių. Naivuolis atsargiai sugraibo pirito gabalėlį savo kišenėje. Turėtų užgydyti širdies žaizdas. Reikia tik ilgiau panešioti.

Pro duris įskrenda moteris-paukštė. Šlamėdama savo juodomis sparnų plunksnomis, bando prisėsti prie stalo, bet jai nesiseka. Plunksnos per ilgos. Kojų ji neturi. Gamajunas – prisistato ji. Pranašė – papildo. Sibilė nieko neatsako, nespėja savo nerimo išversti į hegzametrą. Atsiskyrėlis mandagiai stumteli prie stalo suolelį, atsisėda pats. Iš puodo ištraukia kortų kaladę. Tiksliau – kelių kortų kaladžių likučius. Atėjo laikas išsiburti.

Staiga dramatiškai suskamba laikrodis. Visos keturios rodyklės rodo 12 valandų, kambario kampe pasigirsta asilo žviegiamas yyyyhaaaayyyyhaaa. Ir taip – 12 kartų. Atstraksi gandras, jis juokiasi iš asilo, kuris visuomet norėjo būti laikrodyje gyvenančia gegute. Gandro snapas net tirta, kleketuoja tol, kol išnyra žandikaulis. Gandro krūtinėje tarp plunksnų pasislėpęs žmogiškas veidas savo nosimi atremia snapą ir grąžina žandikaulį vieton, eilinį kartą irzliai bambėdamas – neturi veido, anei snukio, tai bent snapą saugok! Baigęs skaičiuoti laikrodžio dūžius, asilas sukramto bulvės žiedą. Gražus, bet skanus, – pagalvoja. Kažkoks evoliucijos šedevras, – nusistebi moteris-paukštė, įtariai stebinti nerangius gandro žingsnelius ir besikratantį snapą. Įdomu, kas valdo jo kojas? Jei padaras turi keturias akis, vadinasi, turi dvejas smegenis? O kiek širdžių? – skaičiuoja moteris-paukštė.

Jos mintis nutraukia triukšmingas medžiotojų būrelis. Atsineša žemėlapį, pakabina ant sienos, bando jame žymėti galimą strėlėmis sužeistos stirnos šuolių trajektoriją. Sirinio klemalio sėklų eliksyras ant strėlės smaigalio išgarino jos raumenis ir odą, liko tik šuoliuojantys griaučiai, lėtai virstantys guma, jau nebegalinčia bėgti. Stirnos širdies kraujas virsta deimantais, byrančiais tiesiai Sibilės delnan. Ji ima dainuoti hegzametru, surenka stirnos širdies kraujo deimantus, plačiu mostu žeria juos aukštyn, šie virsta konfeti blizgučiais ir amžiams pakimba ore. Kažkas trinkteli durimis, lengvutės sirinio klemalio sėklos pakyla virš stalo ir ima suktis aplink ore levituojančią karūną tarsi nuodingi naktiniai drugiai.

Atsiskyrėlis padalina kortas. Pasiima elektrinę gitarą, išderina ją ir ima groti. Moteris-paukštė pradeda dėlioti kortas. Sibilė jas atverčia. Ima pranašauti:

Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,

Ir pons Kristus pats bei jo mokytinių raštai,

Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas,

Kad baisybės pekliškos visur išsiplatys.

Staiga dingsta elektra.

Visa tai sapnas, visa tai sapnas, visa tai sugrojo muzikos instrumentas, kurio garsą galima girdėti tik miegant. Visa tai sugalvojo kirvarpos, grauždamos takelius elektrinės gitaros medienoje, kol elektrikai bandė pašalinti trukdžius elektros tiekimo sistemoje.

Kai tik elektra bus sutaisyta, plačiais vamzdynais tarsi pastato venomis į visas talpyklas ir patalpas pakils vanduo. Vamzdynų sienelės apaugs vandens nešamais kristalais ir širdies kraujo deimantais, kurie sustings šerkšnotais sluoksniais. Pagaliau bus galima nusiplauti rankas. Papildyti fontanų gelmes. Nuplauti strėles. Išplauti taures. Jei iš čiaupo varvės per karštas vanduo, vadinasi, tai magma. Vadinasi, pragaras pramušė žemės plutą. Vadinasi, liepsna praris visus namus, tarsi jie būtų pastatyti iš degtukų.

Gerai, kad prieš tai spėjome pasisupti sūpynėse.

Paroda veikia iki sausio 28 d.

Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)

Ekskursijos su parodos kuratore Aurelija Maknyte – šeštadienį, sausio 27 d., 13 val.

arba kitu, suderintu su judančiomis rodyklėmis laiku.