Feministės kurtizanės, išskrosti baldai ir faraonų simuliakrai

Galerija „Vartai“ pasitiko svetingai, nors ir uždaryta dėl remonto beveik visai savaitei. Nieko neįtardama apie technines kliūtis užsukau ir, gražiai paprašiusi galerijos darbuotojo, buvau įleista apžiūrėti to, kas savaitę tapo nepasiekiama ir „uždrausta“ paprastam lankytojui, – parodos „Fetišo anatomija“. Netikėtai pati tapau slapta ir vienintele stebėtoja to, kas paslėpta nuo kito akių ir kas tapo tarsi mano pačios neįprastu geismo objektu – fetišu.

Būtent fetišo sąvoka bei jos istorinis ir antropologinis preparavimas tapo atspirties tašku menininkėms Godai Palekaitei ir Marijai Puipaitei sujungiant savo meninius tyrimus bendroje parodoje. Fetišo sąvoka įvairiais laikotarpiais keitė savo reikšmes ir prasmes nuo garbinamų stabų ir totemų, raganystės ir išlaisvinančių moteriškų praktikų demonizavimo, kolonialistinio svetimų ir nepažinių kultūrų fetišizavimo iki perversiškų fantazijų ir keistų, neįprastų daiktų virsmo seksualinio pasitenkinimo objektais.

Fetišo reiškinio tyrimai menininkes atvedė į Veneciją, akademinę rezidenciją, kurioje jos tyrinėjo Venecijos kurtizanių kultūros istoriją. Būtent kurtizanės, pasak menininkių, galėtų būti įvardijamos pirmosiomis feministėmis. Šiai minčiai turbūt neprieštarautų ir Simone de Beauvoir. Nors ir išstumtos į periferiją, demonizuojant jų elgesį bei fetišizuojant jų kūnus, kurtizanės išlaisvino savo seksualumą, geidė malonumo bei pasitenkinimo ir turėjo bene daugiausia galių, laisvių bei teisių, palyginti su kitomis moterimis tuometėje Europoje. Pasirinkusios vieną jų atstovių – XVI a. kurtizanę ir poetę Veronicą Franco (1546–1591 m.), parodoje Palekaitė ir Puipaitė atkuria itališką ridotto, kurio interjerus ir atmosferą menininkėms primena ir parodai pasirinkta „Vartų“ galerija. Tai salonai, kuriuose vykdavo vieši menininkų, poetų, intelektualų ir jų klientų – vyriškos lyties mecenatų – susitikimai. Veronica Franco tokiuose salonuose skaitė savo jausmingą, drąsią, novatorišką ir kritišką poeziją. Veronicos Franco kaip poetės tapatybės pėdsakus aptinku ir parodos erdvėje, išsiuvinėtus siūlais ant baldakimą primenančių peršviečiamų audeklų. Taip ji prabyla į mus savo poezija.

Baldakimas, persirengimo širma tarsi referuotų apie slaptus kurtizaniškus malonumus. Tik nėra labiausiai jiems pritaikytų baldų – lovos, sofos, kosmetinio staliuko. Yra tik jų mažytės replikos, kaip suvenyrai išdėliotos antikvarinėje įstiklintoje vitrinoje. Kaip ir baldų funkcijų čia iš dalies nelikę. Jos išverčiamos kartu su baldų viduriais. Italijos renesanso Savonarolos krėslą menanti kėdė ar kušetė išrengtos lyg kurtizanės, su styrančiomis spyruoklėmis. Jų kūnai išpreparuoti, siekiant atrasti jų anatomiją, analogijas su žmogaus kūnu. Puipaitę domina, kaip keitėsi kūno samprata, kai XVI a. pažinimo tikslais buvo pradėti skrosti kūnai. Menininkė lygina žmonių ir baldų anatomiją, nori parodyti ne tik daikto-baldo paviršių, bet ir jo vidurius, jo vidinę anatomiją, baldo kūniškumą, baldą kaip žmogiškojo kūno tęsinį.

Dvi „salono“ erdves, kurių atmosfera savo meditatyviu apšvietimu ir terakotinėmis ochros spalvomis neįprastai ramina, nerimastingai pertraukia tamsus filmo peržiūros kambarys, bombarduojantis mus distopiniais sprogstančių Egipto piramidžių vaizdais. Palekaitės įbalsinti jos pačios tekstai, lydimi ekspertų interviu, kartu su Grahamo Kelly komponuojamais vaizdais ir garsu pasakoja apie egiptomaniją kaip kultūrinį fetišizmą. Kolonialistinis Egipto civilizacijos artefaktų nusavinimas, aproprijavimas ir replikų kūrimas, žavintis jais, tik kuria ir daugina egzotiškus pseudoegiptietiškus simuliakrus šiuolaikinėje visuomenėje. Muziejuose eksponuojamos dar tikroviškesnės nei originalai kopijos, Egipto šventyklą imituojantis „Louxoro“ kino teatras Paryžiuje ar falocentrinės, europocentrinės kultūros identifikacijos ženklu tapęs obeliskas būtų neatpažįstami praeities faraonams, trumpam sugrįžusiems į šį pasaulį iš pomirtinio.  

Goda Palekaitė ir Marija Puipaitė parodoje sujungia somatinį ir episteminį požiūrius, o pagrindine metodologija renkasi bendravimą ir bendradarbiavimą – „su tekstais ir žmonėmis, su daiktais, kūnais ir medžiagomis“. Prasiveria širma į fetišo fantaziją, bet ją gaubianti paslaptis lieka.

Paroda veikia iki 2024 m. sausio 13 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)