Nuovargio gydymas

Šiais laikais kalbant apie konceptualizmą iškyla daug komplikuotų sąvokų ir jų junginių, kurie nutolina stebėtoją nuo šios meno rūšies esmės. Į meno kalbą įtraukiami mokslo terminai, tuo siekiama išaukštinti kūrinį ar jo autorių, pabrėžiant menininko suvaidintą išprusimą. Dažnai menininkai imasi sizifinių užduočių, savo menu bandydami išspręsti klimato, karų ir pasaulinės nelygybės problemas. Šių galvosūkių kombinacija apsvaigina stebėtoją įvairiomis panikomis, nesiūlant išeities. Gyvenant XXI a. menas nebesuteikia jokio komforto. Jo užduotis per amžius pakito nuo gamtos kartojimo iki žmogaus pasąmonės graužaties.

Gal skaitant šį pasisakymą susidarytų nuomonė, kad iš šiuolaikinio meno nesitikiu nieko gero, tačiau tai negalėtų būti toliau nuo tiesos. Priešingai. Atradusi kūrinį ar parodą, kuri sugeba mane nuraminti ir supaprastinti aplinkinį pasaulį, be galo mėgaujuosi galimybe susidurti su tokia retenybe. O jeigu šis reginys, atmetus visas komplikuotas pompastikas, dar ir nenuobodus, tai galima vadinti stebuklu.

Šiuo metu Radvilų rūmų dailės muziejuje eksponuojama Igorio ir Svetlanos Kopystiansky paroda – tarsi oazė nuolat šurmuliuojančiame (ir net tylos minutę statika spengiančiame) Vilniuje. Parodoje eksponuojami poros individualūs darbai bei videokūriniai, kuriuos jie atliko kartu. Igoris ir Svetlana Kopystiansky geriausiai žinomi kaip konceptualaus meno kūrėjai, XX a. 10-ajame dešimtmetyje išpopuliarėję JAV avangardinio meno aplinkoje. Igoris Kopystiansky užaugo Ukrainoje, o Svetlana – Rusijoje, tačiau didžios sėkmės abu sulaukė tik persikraustę į Vakarus, 1988 m. atlaisvėjus sovietiniam režimui.

Pirmas dalykas, maloniai nustebinantis atėjus į parodą, – paprastumas. Iškabinti ant sienų ir po stiklu glūdintys Svetlanos Kopystiansky darbai pasako viską ir tuo pačiu metu nieko. Jų kalba nebyli, bet mintys aiškios. Čia tyliai grumiasi dvi priešingybės – linija ir jos nebuvimas. Linijos sudaro visa, ką matome ir patiriame šiame komplikuotame, formulių ir jų paklaidų sudarytame pasaulyje. Svetlana Kopystiansky redukuoja šias formules, kol lieka tik linija – viską pasakanti ir gerai pažįstama. Dvimatėje plokštumoje visata tampa paprasta: kur linija – ten prasmė, o kur jos nėra – ten ir prasmės arba nėra, arba ją reikia sukurti pačiam. Dailininkės tikslas – provokuoti meną ir paguosti stebėtoją. Menas kartoja realybę – visa tai tik linijos, jų sukonstruotos formos arba linijų nebuvimas. Visa kita – ne menininko darbas įvardinti. Stebėtojas gali kurti savas interpretacijas arba priimti, kas jam duota, – apnuogintą tiesą. Šis nuoširdumas provokuoja meną, nes XXI a. konceptualizmo standartai deda lygybės ženklą tarp komplikuoto meno ir gero meno. Konceptualus dailininkas pristatomas išminčiumi ar net dievu, žinančiu visas pasaulio paslaptis, bet pasyviai stebinčiu bejėgius žemės klajūnus. Svetlanos Kopystiansky linijos kviečia stebėtoją pažinti šias egzistencijos paslaptis ir leidžia tapti prasmės kūrėju. Dailininkės intencija – supažindinti stebėtoją su realybės paprastumu, kuris šiais laikais sunkiai apčiuopiamas.

Igorio Kopystiansky darbai taip pat kalba linijų terminais, tačiau jo kūriniuose akcentuojama ne pati linija, bet jos gebėjimas kisti. Jo rinkinys „Konstrukcija“ (1979) vaizduoja į degtukus panašių linijų statinį, kuris su kiekvienu kadru griūva. Argumentuoti, kad tai degtukai ir kad konstrukcija tikrai griūva, – negaliu. Linijų formas ir judesius galima interpretuoti skirtingai, tą ir skatina dailininkas. Gal šios linijos ne degtukai, o molekulės, kurios, veikiamos gravitacinės traukos, sudaro jungtis priešingais poliais ir taip susiformuoja (o ne griūva) statinys. Vienintelė informacija, kuri mums suteikiama apie kūrinį, yra jo pavadinimas, todėl žinome, kad konstrukcijos egzistavimas neginčytinas. Linijų judesių interpretavimo galimybės begalinės, todėl šis kūrinys nekelia nerimo ar abejonių (juk visos interpretacijos teisingos). Tai, kas pastatyta, – sugrius, o tai, kas sugriuvo, – bus atstatyta. Ši mintis nuramina stebėtoją, primindama, kad nėra nieko amžino. Na, žinoma, išskyrus liniją. Visa kita kinta, kintame ir mes. Kūrinys per amžius liks toks pat, tačiau mūsų suvokimas ir interpretacija gali persiformuoti – tai įrodo dailininkų vaizduojamos linijos absoliutą.

Igorio ir Svetlanos Kopystiansky videokūriniuose liniją pakeičia momento tema. Menininkai bando įrodyti, kad dabartinis momentas – kolizija tarp prieš tai buvusio ir tuojau ateisiančio momento. Principas panašus kaip su linijomis. Kūrinyje „Paukščiai“ (2008) menininkai paima viena sceną, ant kurios projektuoja jos atvirkščią dublikatą taip, kad scenos susiduria viduryje ir toliau tęsiasi iki galo arba pradžios. Žiūrėdamas videokūrinį stebėtojas laukia kulminacijos, įvykstančios scenų susidūrimo momentu. Stebėtojas tampa kūrinio režisieriumi, gebančiu numatyti, kas įvyks toliau ekrane. Scenos dublikatas kamuoja nuo pradžios iki galo judantį veiksmą. Ateitis pranašauja praeitį, o praeitis vaidenasi ateityje. Menininkai stengiasi sužadinti stebėtojo atmintį bei intuiciją ir priversti atkreipti dėmesį į bėgančio momento esmę. Momente, kaip ir linijoje, slypi prasmė – praeities ir ateities. Momentas sudarytas iš judančių linijų, kurių formų kombinacijos begalinės. Žmogaus gebėjimas nujausti momentą ir jo pasekmes kyla iš linijų ir jų formulių atpažinimo, atsirandančio iš aplinkinio pasaulio, žmonių ir meno stebėjimo. Visa, ko žmogui reikia norint suvokti pasaulį, jau yra jo žinioje, todėl menininkai naudoja ready made ir linijas kaip įrankius išmokyti stebėtoją įžvelgti amžinus dėsnius ir egzistencijos paprastumą.

Igorio ir Svetlanos Kopystiansky gebėjimas supaprastinti konceptualų meną į žmogui atpažįstamus vaizdinius ir idėjas suteikia vilties, kad ateityje menas taps prieinamesniu meno edukacijos įrankiu platesnei publikai.

Įspūdžius aprašydama girdžiu pro atvirą langą gatvės šurmulį ir su ilgesiu svajoju sugrįžti į Kopystianskių parodą, kur laukia poilsis nuo kasdienių triukšmų...

Paroda veikia iki 2024 m. vasario 29 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)