Dainius Biskis, Riika Ihalainen spektaklyje „Aritmijos“. D. Matvejevo nuotr.
Praėjus beveik dvejiems metams nuo paskutinio pastatymo, lapkričio 30 d. choreografas Vytis Jankauskas „Menų spaustuvėje“ pristatė naujausią savo darbą „Aritmijos“. Juodoji salė buvo pilnutėlė, o vėliau žiūrovai pakviesti neišsiskirstyti, pabūti šokiu besidominčioje visuomenėje ir neformaliai pasikalbėti prie taurės vyno.
Nors neformalūs pašnekesiai apie meną nieko nestebina, „Aritmijų“ kūrėjų gestas šokio teatro kontekste man pasirodė malonus ir netikėtas. Galbūt čia galima įžvelgti mėginimą suartinti ir sustiprinti šokio bendruomenę, bet aš būčiau linkusi į tai žiūrėti kaip į logišką spektaklio, kalbančio apie individą visuomenėje, pratęsimą. „Žmogaus gyvenimas sociume yra kryžius, kurį šiuolaikiniam individui tenka nešti ant savo pečių“, – taip aprašyme pristatoma esminė kūrinio idėja. Mūsų šokio scenai tokia problematika nebūdinga, bet kultūriniame diskurse ji nėra labai nauja ar šiuolaikinė: galima prisiminti, tarkime, Albert’ą Camus, apie susidūrimus tarp individo ir visuomenės rašiusį prieš gerą pusę amžiaus.
Remiantis kūrinio aprašymu, V. Jankausko pastatyme, kaip ir A. Camus romanuose, žmogaus sociume klausimus tarsi mėginama nagrinėti iš individo perspektyvos: „Viena vertus, jis bando išsilaisvinti iš visuomenės primestų reikalavimų ir apribojimų. Kita vertus, bandydamas realizuoti savo poreikį mylėti ir būti mylimam, jis turi mokytis nusižeminti, atjausti, įsipareigoti ir tarnauti.“ Vis dėlto scenoje individo mes nematome. Čia – keturi šokėjai, du vyrai ir dvi moterys, – aprengti vienodo tipo kostiumais: baltomis kelnaitėmis ir marškinėliais, skiriasi tik marškinėlių kirpimo detalės (kostiumų dailininkė – Jolanda Imbrasienė). Trys iš jų pasitinka žiūrovus jau scenoje, ketvirtoji pasirodo pačioje spektaklio pradžioje, tad žiūrovas beveik neturi galimybės kiekvieno šių personažų patirti atskirai. Publikai jų individualumas tampa sąlyginis, scenoje daugiau simbolinis nei realus.
Realiu personažo individualumo ženklu čia pretenduoja tapti batai – aprangos detalė, kurią ir lietuviai vis labiau naudoja reikšdami savąjį „aš“. Batai poromis sudėlioti keturiomis eilėmis scenos gilumoje. Jų yra visokių: juodų, rudų, mėlynų, gelsvų, žalių, aukštų, žemų, blizgančių, matinių, vyriškų, moteriškų, aulinių, laivelių, atvirakulnių... Viena vertus, jiems tenka ryškus estetinis vaidmuo: baltoje, iš viršaus lygiai apšviestoje scenoje batai tampa energetiniais taškais; kartais savo forma ir koloritu atrodo gyvybingesni, labiau traukia akį nei baltai apsivilkę šokėjai. Kita vertus, daugelyje spektaklio atkarpų jie tampa ir judesio varikliu. Šokėjai viena, abiem kojomis arba visomis keturiomis lipa į tarpusavyje surištų batų porą, pradeda judėti, tačiau negali to daryti laisvai, nes yra pririšti ir tiesiogine, ir perkeltine šio žodžio prasme. Tokia opozicija tarp laisvės ir apribojimo paremta didelė choreografijos dalis.
Vienas iš pirmųjų „Aritmijų“ duetų – Manto Černecko ir Giedrės Kirkilytės šokis apsiavus tarpusavyje surištų batų porą. Jungiami batraiščio šokėjai leidžiasi į dinamišką kelionę: kyla nuo žemės ir vėl leidžiasi, supasi ir sukasi. Dėl įspūdingos, tarsi nuo pėdų kylančios dviejų atlikėjų partnerystės prisiminiau avangardinius „Judson Church Theater“ tyrinėjimus ir choreografės Trishos Brown „Pasvirusius duetus“. Eksperimentiniame pasirodyme šokėjai vaikščiojo pasvirę nuo susijungimo ašies tarsi V raidė: centre jų pėdos rėmėsi į žemę viena šalia kitos, o viršutinės kūno dalys buvo nutolusios per ištiestų rankų atstumą. Kad galėtų šitaip vaikščioti, jie turėjo jausti savo ir partnerio svorį bei balansą, gebėti reaguoti į jo pasikeitimus.
V. Jankausko šokio spektaklyje batų pora ant skirtingų šokėjų kojų tarsi taip pat prašytųsi simetriško judesio, bet choreografas pasirinko visiškai kitokią išeitį. Jis sukūrė įdomią asimetrišką kombinaciją, viena vertus, atrodančią visiškai laisvai, kita vertus – neįmanomą be visiško atlikėjų susiklausymo, pajutimo per batraiščio atstumą. Atlikėjams toks uždavinys sudėtingas, bet panašu, kad dviejų individų mėginimas išgauti maksimalią (judėjimo) laisvę simbiozėje buvo ne tik spektaklio tema, bet ir choreografo ieškojimų tikslas. Gaila, kad per tą pirmą premjerą batraištis neatlaikė ir sumenkino patiriamo estetinio malonumo dozę – ir šokėjams, ir žiūrovams teko jį įsivaizduoti.
Kiti V. Jankausko choreografiniai ieškojimai susiję su judesio forma: iki šiol jo spektakliuose dominavo šokis, o „Aritmijose“ daug minimalizuoto, elementaraus, funkcinio judesio. Čia kiti šokėjai lyg lėlę stumdo ir kilnoja Dainiaus Biskio kuriamo personažo kūną, avintį dviem tarpusavyje surištų batų poromis ant rankų bei kojų, ir taip išgauna įvairias ryšių tarp batų (ar galūnių) kombinacijas. Arba tiesiog vaikšto nešiodami batus iš scenos galo į priekį. Arba šokčioja vietoje išskėtę kojas. Visu kūnu susitraukinėja ir skleidžiasi lyg Marthos Graham technikos pamokose. Ant Riikkos Ihalainen personažo sukabina visus batus...
Galima paminėti ir D. Biskio bei M. Černecko personažų „įpareigojančios“ partnerystės momentą: vienas vyrukas neša po pilvu pakibusį kitą. Abiejų santykis atrodo ypač artimas, gali pasirodyti ir neįprastas – vis dar, net ir dabar, lietuviško šokio scenoje našta dažniau tampa moteris (o jei norima parodyti maištą prieš šią tradiciją, ypač Izraelio spektakliuose, daroma atvirkščiai). Įdomu, kad toks pasirinkimas V. Jankauskui padeda eliminuoti lytiškumo klausimus ir kreipti žiūrovo mintis į žmonių apskritai, o ne į vyrų ir moterų santykius.
Choreografas gerai jaučia erdvę ir ją išnaudoja, tad šokio transformacija į minimalistinį judesį jo spektaklyje įvyksta be nuostolių ir, bent jau kol yra jungiama su šokio atkarpomis, nekenkia vizualiai kūrinio estetikai. Formaliai išlaikyti kūrinio vienovę padeda garso takelis, kuriame, išskyrus lyrinį Nicolas Jaaro kūrinį, dominuoja industriniai garsai, o dinamiką palaiko skirtinga atkarpų ritmika. Vis dėlto, jei į meną žiūrėsime kaip į kalbą, „Aritmijose“ gali tekti nusivilti. Kai kuriais atvejais judesiams reikšmę priskirti gana paprasta – tuomet choreografinė frazė tampa teiginiu. Bet „Aritmijose“ teiginių seka neišsivysto, jie lieka padrikais fragmentais be idėjinės jungties, iškeltų klausimų be atsakymų lygmenyje. Galbūt jų ir nereikia, bet toks požiūris prieštarautų kūrėjų apibrėžiamai spektaklio idėjai.
Rasti įdomesni estetiniai sprendimai spektaklio kūrėjams nepadeda išvystyti esminės kūrinio problematikos. Rodos, spektaklio aprašyme yra pasakyta viskas, kas norėta pasakyti žmogaus gyvenimo sociume tema. „Aritmijose“ kalbėta daug, gražiai ir į temą, bet rimtesnio problemos tyrinėjimo išvengta. Viena vertus, jei meno kūrinyje tikimės ne tik formos, bet ir turinio, tai galima laikyti trūkumu. Kita vertus, kartais atrodo, kad lietuvių publika šokį renkasi kaip tik todėl, kad čia problemų bei autoritarinio, vienareikšmiško turinio yra nedaug – jiems trūkumas tampa privalumu. Taigi, šiuolaikinio šokio mėgėjams linkint bent estetinio malonumo, reikia tikėtis, kad V. Jankausko „Aritmijos“ bus parodytos dažniau nei vos keletą kartų publikai pristatyti „Judantys taikiniai“.
