7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Jaunųjų emigrantų nuovargis

Šiuolaikinio ir gatvės šokio spektaklis „Menų spaustuvėje“

Janis Vilks
Nr. 7 (1068), 2014-02-21
Šokis
Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius šokio spektaklyje „Kelionė namo“. A. Skulskytės nuotr.
Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius šokio spektaklyje „Kelionė namo“. A. Skulskytės nuotr.

 

Jau kuris laikas rodomas Vido Bareikio režisuotas šokio spektaklis „Kelionė namo“. Kadangi triskart parodytas spektaklis (vis dar vadinamas premjera) neišnyko, pamaniau, kad tai nėra apgaulingas projektėlis ir, smalsumo vedinas, patraukiau įsitikinti tuo savo akimis. Vis dėlto elementarus loginis išvedžiojimas, kad reginys, kurį laiką užsibuvęs „Menų spaustuvės“ repertuare, vertas spektaklio vardo, nepasitvirtino. Pirmiausia todėl, kad žadėtąjį bandymą sujungti skirtingas meno sritis – šokį, vaidybą, muziką ir literatūrą – buvo labai jau sunku įžvelgti. Stebėti teko ne tiek kartų (šia tema norėta kalbėti), kiek pačių kūrėjų nesusišnekėjimą, t.y. visišką režisūros nebuvimą, nors šios meno šakos atstovas ir minimas programėlėje.
Scenos šone esanti virtuvėlė (scenografė Lauryna Liepaitė) iš pradžių dar teikė vilčių. Joje – miniatiūrinis tėvelių pasaulis, priklausantis dramos aktoriams – Larisai Kalpokaitei ir Jonui Braškiui. Jiems talkina Mindaugo Nastaravičiaus kurtas tekstas – žavūs dialogai apie smulkius buitinius malonumus ir „gyvenimą“. Prie jų stalo prisijungia ir vaikučiai emigrantai, nežinia kodėl sugrįžę iš užsienio. Jie – šokėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius – atstovauja pabrėžtinai vien tik šokio sričiai. Na, o ant virtuvėlės stogo karaliauja muzika – DJ Justinezo (Justo Butrimavičiaus) gyvai leidžiamas (programėlėje tai vadinama gyva muzika!) garso takelis. Atrodo, surinkta puiki kompanija, yra visos galimybės geram spektakliui sukurti, bet ėmė ir pradėjo jie vieni kitiems kenkti.
Kol tėvai su malonumu murkdosi Nastaravičiaus dialoguose, šokėjai pamažu vaizduoja judesiu kažką, kas turėtų būti atsakas tėvams, bet galėtų pasiduoti bet kokiai (taigi jokiai) interpretacijai. Tie judesiai, bandant prisitaikyti prie virtuvinės atmosferos, primityvoki ir buitiški. Tai nėra dvi skirtingos, bet lygiavertės kalbos. Tėvus, turinčius tekstą, mes galime aiškiai suprasti, girdėti ir jausti, o štai vaikai, rodos, tiktai nevykusiai vaizduoja nebylius. Aišku, tas jų konfliktavimas dirbtinis ir dėl to, kad dramaturgas tam nesuteikė jokios priežasties. Pavyzdžiui, galėjo tie vaikai grįžti nieko neuždirbę. Va jau ir būtų šioks toks konfliktėlis – kodėl gi jie nieko neuždirbo tam užsienyje? Bet jie grįžo kažko migloto pasisėmę. Pavyzdžiui, subtilesnės valgymo kultūros – ne kimšte prisikimšti kaip jų tėvai, bet kramsnoti po truputėlį, maistą kabinant kiniškomis lazdelėmis.
Ir vis dėlto tie vaikai, nors prie stalo ir neprisikemša, – siaubingai pavargę. Jie sėdi akmeniniais veidais ir prieš nieką nesugeba protestuoti. Iš tėvų jiems beriamo teksto supranti, kad jie neklauso, maištauja, bet iš jų vangių judesiukų geriausiu atveju galima išskaityti nostalgiją seniai prarastai paaugliškai energijai. Dar baisiau, kai jie, tarytum netelpantys savo dvasia į ankštą tėvų pasaulį, išsiveržia į likusią scenos erdvę. Tuomet jų smulkiems judesiams be jokios ugnelės nebelieka nė menkiausio pateisinimo. Akivaizdu, kad šie gatvės šokėjai įsprausti į jiems visiškai netinkamus dramaturginio spektaklio rėmus ir, bandydami prie jų prisitaikyti, netenka bet kokių kūrybinės gyvybės ženklų. Tai labiau ne jų, o režisieriaus bėda. Atsakant nešokantiems tėvams nėra lengva išlaisvinti judesius, niekas juk neįkvepia jų, neprovokuoja, neuždega, o ką beprimaištausi pats su savimi.
Spektaklio aprašyme žadėta laisvės ir meilės samprata pagal Richardo Bacho apysaką „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, matyt, byloja apie vaikų užsidegimą paauglystėje. Veikiausiai jie emigravo dėl to, kad prisiskaitė „Džonatano...“, bet tuomet dar buvo per jauni įsisąmoninti, kad skrydžiui pirmiausia reikia išmokti skristi, todėl perdegę ir sugrįžo. O tikroji laisvė slepiasi virtuvėje. Tėvai – puikus įrodymas, kad „Džonatano...“ skaityti nebūtina. Jie su didžiausia meile be jokių suvaržymų šoka savo šaltienos, česnakiukų, degtinėlės, prisiminimų apie vaikus, pirmąsias dukters menstruacijas „šokius“. Tik nereikia jiems taip įsijausti, išsiveržti iš tos virtuvės, kurioje taip sekėsi, ir atsidurti kažkur atviroje erdvėje prie mikrofonų... Nuo tada jau visai nepavyko ko nors suprasti. Kodėl režisierius leido jiems nei iš šio, nei iš to nešioti lauk visus virtuvės baldus? Jie juk buvo be jokios estetikos buitiškai tampomi (į pagalbą nusileido net muzikantas) vien tam, kad iš jų susidarytų nebejudinama krūva. Ir kam šokio spektakliui tiek nepaaiškinamų griozdų?

Nors skrandį įaudrindavo žavingi kulinariniai pokalbiai, virpuliukai per širdį ėjo dėl muzikos. Iš pradžių ji buvo gana taikliai, t.y. gatvės šokių stilistikai tinkamai, ritmiška. Tačiau labiausiai mėgavausi keliomis paskutinėmis dainomis, jos tiesiog vertė po kėde trypti kojomis. Tik štai, aiškaus ritmo čia nebebuvo ir tai dar labiau nugesino vaikučių emigrantų šokį, iš jo teliko paprasčiausia mankšta. Tad nors paslapčia ir patrypiau, vis dėlto nesupratau, kaip galima taip sudėti spektaklį, kad viskas, kas dažniausiai padeda, imtų trukdyti: jei ne vieniems, tai kitiems, o dažniausiai – pagrindiniams, spektaklio žanrą diktuojantiems, bet laisvės taip ir neatrandantiems šokėjams.

 

Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius šokio spektaklyje „Kelionė namo“. A. Skulskytės nuotr.
Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius šokio spektaklyje „Kelionė namo“. A. Skulskytės nuotr.