2013-ieji Lietuvos šiuolaikiniam šokiui buvo dosnūs daugeliu aspektų. Jungtinėmis šio meno entuziastų pastangomis birželio 30 ir liepos 1 d. Lietuvą aplankė legendinis vokiečių choreografės Sashos Waltz spektaklis „Kūnai“, ne vienam suteikęs įvairių – tiek kūrybinių, tiek vertybinių – impulsų, sudaręs gyvą kontekstą Lietuvos choreografijos bei atlikimo menui, kuris tampa vis įvairesnis.
Šios santykinai jauniausios Lietuvos teatro srities brandą liudija bene pirmasis mėginimas pažvelgti į save ne tik iš šalies, bet ir su tam tikra ironija, lengvai pašiepiant šiuolaikinio šokio kūrimo ir suvokimo stereotipus – spektaklį „Contemporary?“, parodytą prieš porą savaičių, kūrė ne jau įsitvirtinę choreografai, o patys atlikėjai – Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė ir Mantas Stabačinskas, padedami dramaturgės Sigitos Ivaškaitės. Tai irgi liudija tam tikrus pokyčius šokio srityje, nes iki šiol būtent scenarijus (ne pasakojimas, o naratyvas) neretai būdavo labiausiai pažeidžiama šiuolaikinio šokio spektaklių dalis.
Metams baigiantis galima teigti, kad šiuolaikinis šokis po truputį užkariauja kitas teatrinės raiškos erdves ir formas. Pirmiausia klasikinio baleto bastioną – Lietuvos operos ir baleto teatro sceną, kur olandų choreografė Didi Weldman pastatė „Karmen“ (premjera – lapkričio 29 d.). Nors šis kūrinys kaip spektaklis pasirodė pernelyg nuspėjamas, o dauguma pantomimos scenų – naivios ir iliustratyvios, pati šokio kalba, kai kurie plastiniai sprendimai ar netgi atskiros partijos neleidžia jo lengva ranka nurašyti.
Dramos veikalai taip pat noriai telkiasi į pagalbą šokį. Tituluotas ir įvairių prestižinių apdovanojimų pelnęs Rimo Tumino maskvietiškas kūrinys – Jevgenijaus Vachtangovo teatre Maskvoje pastatytas „Eugenijus Oneginas“, lapkričio 13 d. parodytas Vilniuje, remiasi choreografiniais įvaizdžiais ir judesiais, kuriuos kūrė Maskvoje karjerą tęsianti choreografė Anželika Cholina. Sutapimas, bet spektaklis pagal tą patį eiliuotą Aleksandro Puškino romaną, gruodžio 13 d. pirmą kartą parodytas Lietuvos rusų dramos teatre, taip pat be šokio neišsivertė. Galbūt tai lėmė spektaklio intriga – Sergejaus Prokofjevo muzika, sukurta dar 1936-aisiais, kai šį spektaklį Maskvoje ketino statyti Aleksandras Tairovas. Čaižiame, groteskiškame režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje skambanti muzika choreografę Mariją Simoną Šimulynaitę paskatino sukurti pagrindinių veikėjų plastinius antrininkus, kuriuos įkūnijo Baltijos baleto šokėjai – Hilda Palkovskytė, Irina Nazarenko, Andrius Butkys ir Mantas Černeckas, neatpažįstamai pasikeitęs visiškai kitokios stilistikos spektaklyje „Aritmijos“.
Šis Vyčio Jankausko kūrinys parodytas lapkričio 30 ir gruodžio 14 dienomis. „Aritmijose“ šokis ir judesys derinamas su kitomis šiuolaikinio meno formomis – konceptualia muzika, instaliacija, šviesos instaliacija. Mažiau nei valandą trunkantis kūrinys sudomino vientisa estetika, apgalvota kompozicine sandara, motyvuotu choreografijos ir atlikimo santykiu.
„Aritmijos“ (nors pavadinimu choreografas tarytum mėgina apdrausti savo kūrinį nuo kaltinimų „permušimais“) – savaip ritmiškas kūrinys, jam būdingas dinamiškų ir meditatyvių šokėjų būsenų derinys, kuriame principingai vengiama atviros emocijos, koncentruojamasi į judesio prigimtį ir sklaidos galimybes.
„Aritmijos“ prasideda gerokai anksčiau, nei salėje susėda žiūrovai – mechaniški, pasikartojantys judesiai yra suplanuota sceninės erdvės dalis. Tačiau vos tas mechaniškumas, judesių automatizmas pradeda trikdyti, pasiūlomas kitoks dinaminis ar vaizdinis reginio aspektas. Neretai šiuolaikiniame šokyje pasigendame šokio – ryškių fizinių pastangų, išlavinto kūno reikalaujančių judesio kombinacijų, kurių tikslas yra šokis kaip principinis atsiplėšimas nuo žemės, bandymas nugalėti jos trauką. „Artimijose“ įdomi pasirodė šokėjų pastanga nugalėti kojų, kaip pagrindinio šokėjo „instrumento“, kultūrinį suvaržymą – apavą. Viena pora raišteliais surištų batų apsiavusių šokėjų duetas sudomino ir plačiomis judesių amplitudėmis, raiškiomis, efektingomis jų kombinacijomis ir ypač didelio susiklausymo reikalaujančia partneryste (šokėjai Giedrė Kirkilytė ir Mantas Černeckas). Tokios plastikos „Aritmijose“ galėjo būti ir daugiau.
Reklaminio „Aritmijų“ įvaizdžio dalimi tapo batai, bet jie kartu – ir scenografija, butaforija, kostiumas. Keliasdešimt porų batų, tvarkingai išrikiuotų scenos gale, yra šokio fonas, šokėjų partneris, judesio galimybių tyrimo instrumentas, prie žemės spaudžianti našta, o spektaklio pabaigoje – savarankiškas veikėjas, atgaivintas ypač plastiško, konceptualaus apšvietimo: sustatyti avanscenoje, savo pamėkliškai ilgais šešėliais jie paveržia dėmesį iš dabar jau fonu tapusių šokėjų. Riikka Ihalainen, Giedrė Kirkilytė, Dainius Biskis ir Mantas Černeckas surado reikiamą emocinį santykį su spektakliu ir savo herojais: tai ramus, dalykiškas, sukauptas abstrakčios choreografinės minties perteikimas įsiklausant į „Sendai“, Jano Lintono ir Nicolaso Jaaro garsų montažą. Minimalistiniai Jolandos Imbrasienės kostiumai – tai, ko reikia atskleisti judesio estetiką ir plastinį, režisūrinį sumanymą, kuris pasirodė gerokai talpesnis nei spektaklio anonse pateikti postringavimai apie individo ir visuomenės santykius.
