Šokis

1927 m. „Židinio“ puslapiuose apžvelgdamas 1926-ųjų teatro sezoną, Vincas Mykolaitis-Putinas rašė, kad baletas „lietuvių kultūrai yra dar visai svetimas, ir dar negreitai sulauksim baleto, išaugusio iš mūsų pačių kūrybinio pajėgumo. Pats lietuvio etninis tipas kol kas berods neatpatinka šiai meno rūšiai reikalingus fizinius ir psichinius ypatumus“ (Naujasis židinys, 1927, nr. 1, p. 60). Bet per beveik devyniasdešimt metų „lietuvio etninis tipas“ gerokai pasikeitė, o Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė pavasarį į savo repertuarą įtraukė šokio spektaklį „Altorių šešėlyje“ pagal Mykolaičio-Putino romaną.

Vilniuje šis kūrinys buvo parodytas rugsėjo 17 d., kai žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie kunigo Roberto Šalaševičiaus sprendimą palikti tarnystę – tad XX a. 4-ajame dešimtmetyje Mykolaitį-Putiną ir jo romano herojų Liudą Vasarį kamavę klausimai niekur nepasitraukė.

Liudo Vasario dramą mažiausiai buvo galima tikėtis išvysti šiuolaikinio šokio scenoje, bet Klaipėdos muzikinis teatras linkęs eksperimentuoti su lietuvių literatūros klasika – neseniai Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle atgijo Antano Žukausko-Vienuolio „Paskenduolės“ herojai.

Rugsėjo 25 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre susirinkusios publikos laukė tikra šventė – Jurgita Dronina atliko Odetos-Odilijos vaidmenį. Ir nors dar kartais užsienio spaudoje Dronina pavadinama lietuvių balerina, šiuo metu ji atstovauja Olandijos nacionaliniam baletui ir visuose anonsuose rašoma – Jurgita Dronina (Olandija). Bet tai neliūdina, atvirkščiai, net kelia pasididžiavimą – tarptautinis pripažinimas M.K. Čiurlionio meno mokyklą baigusiai žvaigždei svarbus visai Lietuvos kultūrinei bendruomenei.

 

Dar besimokydama M.K. Čiurlionio meno mokykloje, o vėliau ir Miuncheno muzikos ir teatro akademijoje Jurgita skynė tarptautinius apdovanojimus, tarp kurių įspūdingiausias buvo pirmoji premija tarptautiniame baleto konkurse Grase (Prancūzija). Vėliau apdovanojimai pasipylė kaip iš gausybės rago – „Rotary“ premija, Louis Gallodier stipendija, „Danse Open“ festivalio Sankt Peterburge prizas, „Zwaan“ prizas (prestižiškiausias šokio apdovanojimas Olandijoje). Įspūdinga ir kūrybinė balerinos biografija. Sukurti pagrindiniai vaidmenys ne tik svarbiausiuose klasikiniuose baletuose, bet ir iš tiesų novatoriškuose šiuolaikiniuose spektakliuose. Sugebėjimas atskleisti choreografo užmanymus per savo individualybės prizmę, absoliučiai autentiškas, su niekuo nesupainiojamas atlikimo stilius sukuria stiprų traukos lauką, kuris įtraukia choreografus ir žiūrovus. Specialiai Jurgitai kuria tokie choreografai kaip Mauro Bigonzeti, Christianas Spuckas, Krzystofas Pastoras ir kiti.

Tarptautinio šokio festivalio „Aura 24“ publika turės galimybę išvysti spektaklį „Dviejų kambarių butas“ („Two Room Apartment“), 2013 m. Izraelio šokio kritikų draugijos išrinktą geriausiu metų pasirodymu.

Šis Izraelio kūrėjų Nivo Sheinfeldo ir Oreno Laoro darbas yra nauja originalaus pastatymo, kurį prieš 27 metus sukūrė ir atliko Liat Dror ir Niras Ben Galas, versija.

Spektaklio „Dviejų kambarių butas“ premjera 1987 m. Tel Avive vykusiame festivalyje „Šokio atspalviai“ tapo savotišku lūžio tašku bei proveržiu tuometinėje Izraelio šokio scenoje ir sulaukė įspūdingo tarptautinio pripažinimo. Ne mažesnė sėkmė lydi ir „prikelto“ spektaklio versiją. Izraelio šokėjai Nivas Sheinfeldas ir Orenas Laoras su šiuo spektakliu nuolat keliauja po viso pasaulio scenas. Spalio 10 dieną jį pamatysime ir Kaune.

Siūlome šokio kritikės Deborah Friedes Galili pokalbį apie naują „Dviejų kambarių buto“ versiją su šokėjais Nivu Sheinfeldu ir Orenu Laoru.

Ilgai nepavyko susumuoti ir aprašyti įspūdžių iš 10-osios tarptautinės šokio mugės (Internationale tanzmesse nrw, 2014), vykusios Diuseldorfe rugpjūčio 27–30 dienomis. Keli žodžiai konkuravo tarpusavyje dėl galimybės tapti kertine straipsnio ašimi ir neleido apsispręsti, kuria linkme pakreipti apžvalgos plėtojimą.

Mugė (t.y. verslas ar, dar paprasčiau, – turgus) – esminis konceptualiuoju renginio formatu tapęs šokio-kūno produkcijos protegavimas bei pasiūla festivaliams ar kitiems potencialiems pirkėjams pasižymėjo intensyvia aktyviųjų pardavimų metodais paremta komunikacija.

Maratonas – laiko ir atstumų kriterijais sukomponuota ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės kultūrinei infrastruktūrai adaptuota šokio šventės programa.

Neformalus bendravimas – bendraminčių susitikimas, sujungtas maisto, gėrimų (daugiausia spiritinių) ir diskotekų ritualais.

Lietuvos choreografijos tapatybė pastaraisiais metais skleidžiasi dviejose erdvėse – šiuolaikinio šokio formas prodiusuoja ir globoja „Menų spaustuvė“, o jau trečią kartą vykdomą projektą „Kūrybinis impulsas“ (jo sumanytojas – dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras) puoselėja Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

 

Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo pristatytas gana gausus ir įvairus šiuolaikinės choreografijos, lietuvių kuriamos ir namuose, ir svetur, derlius, o trečiojo „Kūrybinio impulso“ rezultatai, atspindintys klasikinio baleto artistų savarankiškos kūrybos pastangas, parodyti liepos 2 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusiame vakare, kuris simboliškai užbaigė didžiausio Lietuvos teatro sezoną. Šių metų „Impulsai“ – aštuonios skirtingos kompozicijos, sukurtos remiantis skirtinga patirtimi, skirtingomis režisūrinėmis ir plastinėmis strategijomis.

Neįprastas pavadinimas rašiniui apie mirtį – netekome šokio kritikės Vitos Mozūraitės (1960 07 12 – 2014 06 11). Tai nebuvo netikėta – žinojome, kad mirtis labai arti, arti jau keletą paskutinių mėnesių. Stebėjomės Vitos ištverme ir tuo, kaip ji pati ruošėsi paskutinėms gyvenimo akimirkoms.

Kiekvieną pažintis su Vita paveikė savaip. Pažinojau ją daugiau nei tris dešimtmečius ir galiu sakyti, kad jos dėka didelė mano profesinio gyvenimo dalis tapo tokia, kokia yra šiandien – pažymėta šokio ženklu.

Susipažinom Statybininkų kultūros rūmuose, kur XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioj greta repetuodavo klasikinio šokio kolektyvas „Polėkis“ (jame šoko Vita) ir liaudies šokių ansamblis, kurį tuo metu lankiau. Pažintis su Vita nuvedė į Operos ir baleto teatrą – čia „Polėkio“ merginos dalyvaudavo spektakliuose kaip mimanso artistės. Iš Vitos išgirdau pirmuosius klasikinio šokio judesių pavadinimus, spektaklių ir atskirų artistų vertinimus. Ji turėjo aiškią nuomonę ir mokėjo ją argumentuoti. Man atsidūrus sovietų armijoje, Vitos laiškai buvo lyg spektaklių recenzijos – tikslios, blaivios, vaizdingos, perteikiančios ir spektaklio atmosferą, ir jos požiūrį į kūrinį, vaidmenį ar artistą.

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje baigiamuosius koncertus surengė Vilniuje veikiančios šokio ugdymo įstaigos – M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius, Eglės Špokaitės baleto mokykla ir Nerijaus Juškos baleto ir šokio mokykla.

Vienintelė Lietuvoje profesionalaus baleto artisto kvalifikaciją suteikia M.K. Čiurlionio menų mokykla, kurioje veikiantis Baleto skyrius jau daugiau nei pusę amžiaus ruošia baleto šokėjus. Gegužės 31 d. įvykusiame koncerte pasirodė ir šiemetiniai diplomantai, ir jaunesniųjų klasių moksleiviai. Šokio teatras su savo techninėmis galimybėmis – puiki vieta atskleisti įgytus gebėjimus ir besiformuojančias ambicijas. Šiais metais diplomantų nedaug – koncerte dalyvavo Arnas Kunavičius ir Karolina Matačinaitė; dar du – Karolis Šemetas ir Jeronimas Krivickas – baigę mokyklą toliau tobulinsis Ženevos šokio centre Šveicarijoje, kur praleido ir šiuos mokslo metus, todėl koncerte nedalyvavo.

Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ šiemet buvo itin gausu sėkmingų lietuvių darbų. Prisimenant matytus spektaklius neiškyla idėja, tema ar vaizdinys, apibendrinantis visus pristatytus darbus. Jau įprasta, kad pavadinime esantis žodis „Baltijos“ nėra spektaklių geografinio bendrumo nuoroda. Tačiau šiemet ir pats žodis „šokis“ neatrodė tinkamiausias net ir pagrindinei raiškos priemonei apibrėžti: festivalyje rodytuose spektakliuose jo vaidmuo svyravo nuo pagrindinio iki tiesiog įrašo kūrėjų biografijose. Šoktas modernus, šiuolaikinis ir gatvės šokis, buvo šiek tiek baleto ir fizinio teatro, šiek tiek performanso ir dramos teatro bei šokio derinių. Taigi – visko iš daugelio Europos kraštų.

Ingrida Gerbutavičiūtė, Vokietijoje gyvenanti šokio kritikė: Mane su festivaliu prieš daugiau nei dešimtį metų supažindino šokio kritikė Vita Mozūraitė. Ji ir paskatino rašyti apie šokį. Už tai esu jai dėkinga. Atrodo, 2003 metais buvo organizuojamas seminaras norintiems rašyti apie šokį. Buvau viena iš dalyvių. Vėliau pamažu įsitraukiau ir kasmet vienaip ar kitaip prisidėdavau prie festivalio rengimo, kuravimo, meninės programos atrankos ir pan. 

 

Nuo 2010 metų esu projekto „Keðja Writing Movement“ vadovė Lietuvoje, tad 2011-aisiais pati surengiau seminarą jauniems šokio kritikams. Kaip žinia, šokio kritikų Lietuvoje vis dar trūksta, nes šokio teorijos ir kritikos studijų Lietuvoje nėra. Taigi festivalis tapo tam tikra platforma ne tik menininkams, bet ir kritikams – jis tapo savotiška šokio kritikų „kalve“.