7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pirminio kūno link

Loros Juodkaitės šokio spektaklis „Menų spaustuvėje“

 

Monika Jašinskaitė
Nr. 2 (1063), 2014-01-17
Šokis
„Atmintis“. D. Matvejevo nuotr.
„Atmintis“. D. Matvejevo nuotr.
Grynų gryniausia esmė, pirminis pradas – štai ką vertina ir ko siekia šiuolaikinio šokio kūrėja Lora Juodkaitė. Jos naujausiame spektaklyje „Atmintis“, pristatytame sausio 10 d. „Menų spaustuvėje“, išnyko laiko ir vietos koordinatės, žiūrovui buvo atvertas keistos ir paslaptingos būtybės pasaulis. Būtybė, angliškai creature, čia – Loros choreografinis kūrinys abiem prasmėmis: viena vertus, taip vadinti galime patį solo spektaklį, kita vertus – tai jos kūnu sukurtas personažas, savąją ašį praradusi persona, šiuolaikinis žmogus.
 
Apskritimas, kvadratas, piramidė – elementariausios geometrinės formos išryškėja dar spektaklio pradžioje. Pirmosios dvi – scenos grindų plokštumoje, jos žymi išeities ir baigties, vidinės harmonijos lauką ir gyvenimo bei atminties kelią. Trečioji – sklindanti iš viršaus šviesa, suteikianti plokštumai dar vieną dimensiją, tarsi ją animuojanti. Scenografės Elvitos Brazdylytės ir šviesų dailininko Viliaus Vilučio indėlis į šį L. Juodkaitės kūrinį džiugina nuo pirmųjų akimirkų ir spektaklio erdvės elementą kilsteli iki choreografijos lygio.
 
Apskritimas ir kvadratas – du skirtingi pradai. Lyg būtų moters figūra ir kvadratinis rėmas 1961 metų Josepho Beuyso darbe „Mergaitė“ („Virgin“). Dvasios jėga ir potencialas, atsveriantis šaltą ir kietą vyrišką intelektą, „daugelio mūsų kentėjimų priežastį“. L. Juodkaitės kūrinyje kvadratas taip pat yra kentėjimų priežastis – tai juo judėdama būtybė praranda sukimosi ašį ir destabilizuojasi, tai jis yra vidinio pasaulio riba. Tačiau „Atmintyje“, rodos, lytiškumas visiškai išnykęs. Tik pirmomis ir paskutinėmis spektaklio akimirkomis, kai kūnas tarsi patiria vidinę harmoniją, šokėjos judesiai tampa grakštesni, švelnesni, tarsi moteriškesni. Įdomu, kad būtent tuo metu kūnas yra apskritime.
 
Kvadrato viduje yra žemės. Rodos, daug natūralesnis pagrindas šokiui nei linoleumas. Po sąmoningai išderinto sukinio rėmo taku, L. Juodkaitė visą likusį spektaklio laiką yra virš rėmo ir jame. Lora sako, kad žemės – tai lyg kasdienis purvas, teršalai. Lyg patirties sluoksniai, neleidžiantys pasiekti savo esmės. Laikui bėgant jos būtybė vis smunka žemyn, dulkės vis labiau limpa prie kūno, kol galiausiai, visiškai palaužta, atkapsto sluoksnį, kur žemių nebėra. Šviesa atsimuša lyg nuo veidrodžio, o būtybė, lyg (vėl) atradusi savo esmę, pakyla į harmoningą sukinį. Vis dėlto žemių natūralumas vilioja, jų nesinori priskirti neigiamai stichijai, dėl to sunkiau perskaityti metaforą.
 
Šokėjos kūnas, pridengtas tik kelnaitėmis, atrodo belytis, priešingai nei „Sibilėje“, kur net po gausybe sijonų galėjai įžvelgti judančią moterį. „Atmintyje“ jos krūtinė iš pradžių užtepta balta juosta, bet ši vėliau nyksta, dingsta kaip ir juostelės nuo rankų pirštų, kojų, kelių, pėdų. Loros būtybė veržli, tvirta, net agresyvi. Rodos, šokėjos judėjimas gali priminti viską – asirų dievybę, disko metiką, chimerą, salamandrą ar paukštį, tik ne moterį. Toks gebėjimas transformuotis, sąmoningai keisti savo kūną pritrenkiantis. Savotiškoje atminties įrašo juostoje, savame kūne, L. Juodkaitė atsikrato visų tapatumo žymių. Lyg suklastotų tai, kas nesuklastojama, savo kūną paverstų kitu.
 
Būtybė – tarsi įkūnyta mintis. Lyg scenoje ne L. Juodkaitė, o Ryszardas Cieślakas iš Jerzy Grotowskio „Nepalaužiamo princo“, kurio kūnas nualintas ir jau nebekūniškas. Visiškai dematerializavęsis, o sąmonė ir instinktai susijungę, todėl nebėra skirtumo tarp kūno ir minties (Fischer-Lichte, Erika. The transformative power of performance. A new aesthetics. New York and London: Routledge, 2008. p. 82.). Ne, Lorai teatras nėra tyrimų aikštelė, o personažas – savęs tyrinėjimo įrankis. Vis dėlto tai, ką ji daro scenoje, verčia kalbėti apie tą keistą energiją, sukuriamą čia pat, vietoje, prie žiūrovo akių. Iš kur ji atsiranda? L. Juodkaitė pasakoja istoriją ir, regis, pasakodama pati vis neria gilyn, sluoksnis po sluoksnio, į tam tikrą psichofizinę būseną, kurioje judėjimas vyksta savaime, iš kūno nereikalaudamas jokių papildomų jėgų, tarsi tai būtų natūrali kūno būsena.
 
Jūros ošimas, bildantys akmenys, kvėpavimas, plokštelės traškesys, mistiškas vyro dainavimas ar giedojimas... Tomo Kutavičiaus garso takelyje – elementarūs garsai, daug tylos ir jokios monotonijos. Jis tarsi atveria spektaklio erdvę ir kartu suteikia jai konkretumo bei realumo. Šiandien, kai kiti šokio kūrėjai dažnai naudoja jau sukurtą muziką, choreografo bendradarbiavimas su kompozitoriumi scenos kūriniui suteikia papildomos vertės. Iškart po premjeros Lora apgailestavo, kad šis T. Kutavičiaus kūrinys jai vis dar yra mįslė. Gal dėl to šokėja neperžengia tam tikros vidinės ribos, o spektaklio energinis lygmuo dar nepasiekia subrendusios „Sibilės“ lygio. Tikėkimės, kad tai – laiko klausimas.
 
L. Juodkaitė nori kalbėti apie būties prasmės ieškojimą savo gelmėse. Ar tik tai, apie ką ji svajoja, tai, ko ji ieško, kartais nebus Philipo Auslanderio pirminis kūnas – kūnas, išvalytas nuo sociokultūrinių ženklų? Vakaruose prieš kurį laiką šias paieškas pakeitė ne tokių ženklų valymas, o demaskavimas ir eksponavimas (Staniškytė, Jurgita. Kaitos ženklai: šiuolaikinis Lietuvos teatras tarp modernizmo ir postmodernizmo, Scena, 2008, p. 150–151). Ar galime sakyti, kad „Atmintyje“ neaiškios kilmės chimeros ar salamandros, tarsi patekusios čia iš kito Loros darbo „Salamandros sapnas. Paveikslas“, demaskuoja ankstesnius kultūrinius žingsnius, pavyzdžiui, ankstesnį choreografės kūrinį? Turbūt ne. Galime tik pasidžiaugti, kad esame sąžiningi patys prieš save ir leidžiame sau kurti ne tai, ką „reikia“, o tai, ko patys norime.
 
Gerai, kad Lora ne tik sau leidžia kūrybinę laisvę, bet ir turi komandą, su kuria ta laisve gali naudotis. Vis įdomiau, ką Loros Juodkaitės šokio teatras darys toliau.

 

„Atmintis“. D. Matvejevo nuotr.
„Atmintis“. D. Matvejevo nuotr.