7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ne apie moteris

Šokio spektaklis „W(o)men“ „Menų spaustuvėje“

 

Janis Vilks
Nr. 1 (1062), 2014-01-10
Šokis
Scena iš spektaklio „W(o)men“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „W(o)men“. D. Matvejevo nuotr.
Gal mano galvoje ir nebūtų pradėjusios suktis visokios mintys, jeigu spektaklio pradžioje nebūtų patarta į šį reginį tiesiog žiūrėti nieko negalvojant. Vadinasi, pamaniau, jeigu pradėsiu galvoti, nuo šio spektaklio man bus bloga, o jeigu nepradėsiu, gal ir pavyks kaip nors išlikti sveikam. Vis dėlto kažin ar turėčiau dėkoti už įspėjimą – koks gi sukčius nesvajoja apie nieko negalvojančią publiką? Kam gi nepatiktų taip lengvai praslysti vietoje spektaklio pakišant žiūrovui bet kokį š.? Tačiau, laimė, įvairūs apsukruoliai dažniausiai turi kiek daugiau fantazijos ir nesigriebia tokio tiesmukiško, juos pačius išduodančio paliepimo. Taip norom nenorom įsibrovus mintims apėmė bloga nuojauta, o kuo ilgiau žiūrėjau į sceną, tuo sunkiau buvo nustoti galvojus.
Tarkim, kodėl spektaklis vadinasi „W(o)men“, jeigu jis apie vištas? Na taip, moteris moteriai nelygu, tad ir višta gali būti šiokia tokia moteris. Tačiau susitaikius su tuo, kad spektaklis apie vištas, sunku suprasti, kodėl čia jos tokios vienodos? Juk ir višta vištai nelygu. Pavyzdžiui, būna visai nesukontroliuojamų vištų, kurios deda kiaušinius tik ten, kur (ir kai) pačios nori. Būna vištų, kurioms ūkininkai turi pakirpti sparnus, nes jos, priešingai nei kitos, geba toli ir aukštai nuskristi. Taigi būna įvairiausių rūšių vištų. Tad kodėl atėjus čia, kur turi teisę tikėtis sužinoti šį tą apie moteris, tenka žiūrėti vien tik į pačią primityviausią vištų rūšį, kuri ir taip visur persekioja (gatvėse, žurnaluose, muzikinėse grupėse...)?
Vėliau bandau suprasti, kaip tai, kas dėl savo (anti)skoningumo tiktų nebent kokio turtingo pono gimtadienio vakarėlyje, atsidūrė „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje? Akivaizdu, kad čia nėra nei spektaklio, nei šokio, vien tik apnuogintų kūnų kraipymas. Ir gaila, kad dėl to labiausiai kenčia patys šokėjai: trys vištytės (Agnė Ramanauskaitė, Airida Gudaitė, Ieva Navickaitė) ir vienas gaidžiukas (Mantas Stabačinskas). Jiems duodamos per lengvos užduotys: bent jau žiūrint iš šono, visai nesvarbu, kada, kaip ar kurią jie koją pakels. Be to, apsinuoginus iki apatinių, pačiu šokiu apsinuoginti jau nebeverta, pradėjus tiesmukai, lengviausiu keliu, galima taip ir tęsti.
Negana to, kad šokantieji patys apsikvailino, po kurio laiko jie mėgino išjuokti ir kitus. Kiekvienas į sceną atsitempė po žiūrovą, prašydami jiems atrišti už nugarų surištas rankas. Šiaip jau vėl neaišku, kodėl toms vištytėms neužteko savo gaidžiuko, o gaidžiukui vištyčių. Po kelių sekundžių visi „svečiai“ liko be darbo. Jie turėjo stovėti scenoje su šilčiausiais megztiniais, žieminiais batais, o vos prisidengę atlikėjai ir toliau staipėsi. Tai gal, jei nieko daugiau nesugalvota, derėjo bent išrengti, t.y. išlaisvinti kiekvienam savo žiūrovą? Bent jau tam, kad susilygintų visų, esančių scenoje, jėgos...
Sunkiausia suprasti, ką čia veikia choreografas Jérôme’as Meyeris (Šveicarija, Nyderlandai). Gal bando ironizuoti neturėdamas humoro jausmo? Sakyčiau, reikia sugebėjimų išgauti tiek dirbtinumo naudojant daug natūralios materijos. Scenos grindys nuklotos plunksnomis (scenografija ir kostiumai – Simonos Biekšaitės), atsiranda ir tikras kiaušinis, įvadiniame videofilmuke, rodos, iš tiesų linksminamasi, o pabaigoje ištraukiamas dar ir tikras viščiukas, nors jau nupeštas. Nė vienas naudojamas daiktas neturi kiek rimtesnės paskirties negu iliustruoti tą pačią iš pat pradžių atsibodusią vištidę. Na taip, pabaigoje šokdinamas dar nekeptas begalvis viščiukas sukėlė šiokių tokių asociacijų (nors pats, vadinkime, pokštas, jau seniai nuvalkiotas pačių virėjų): lygiai taip choreografas šokdino ir šio spektaklio šokėjus. O juk jie net turi galvas!
Pradžioje pasekta pasaka apie tris karalius, kurių plunksnos jiems mirus buvo paskleistos ant karalystės žemės, viską lyg ir turinti įprasminti, skamba bene dirbtiniausiai. Kam gi tiems viščiukams dabar valandą staipytis ant mirusių karalių plunksnų ir kas iš to? Nejau norima pasakyti, kad jeigu niekas nevaldytų politikos, ekonomikos, religijos ir kultūros, tai women virstų viščiukais? Ir kam scenoje vaizduoti vien tik sustingusį, nuo bet kokių intrigų apsaugotą laiką (į matytą vištidę taip ir neįsliūkino net menkiausias šeškas), jeigu įdomu ir sceniška yra kaip tik tai, kas už jo ribų? Pagalvojus, daug labiau čia tiktų lietuvių liaudies pasaka „Vištytė ir gaidelis“. Tuomet atsirastų šioks toks atlikėjų tarpusavio santykis (kad ir dėl išmuštos akytės) ir nereiktų vien nuobodžiai kraipytis prieš publiką. Be to, šios vištytės ir gaidžiukas su anais dviem iš minėtosios pasakos turi nemažai bendro, – tiek vieni, tiek kiti prašyte prašosi vilko atėjimo.

 

Scena iš spektaklio „W(o)men“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „W(o)men“. D. Matvejevo nuotr.