Redakcijoje saugomas pluoštelis Žibunto Mikšio laiškų staiga virto archyvine medžiaga. Tačiau šis menininkas yra pats tikriausias įrodymas, kad surasti bičiulį galima per kūrybą, taip niekad ir nesusitikus. Atrodė, kad susikerta per daug takų, susisieja per daug jungčių ir susidūrimas bus neišvengiamas. Galėjau lengvai tai įsivaizduoti. Mūsų mažame Vilniuje vis susitinku su bent keliais žmonėmis, kuriems jis parašydavo, paskambindavo; esu girdėjusi ne vieną istoriją apie apsilankymą jo kultūriniais sluoksniais apaugintuose namuose Paryžiuje. Žinodama tai, vis teiraudavausi, kaip jam sekasi, gal net labiau – ką jis sakė, manė, kada vėl bus galima pamatyti jo kūrybos, nes parodomis žiūrovų nelepino. O jo kūryba tikrai verta daug daugiau dėmesio, nei kai kurių šiuo metu propaguojamų išeivių. Ilgainiui Mikšys, niekada, jo supratimu, nebuvęs išeiviu, virto tarsi bendru pažįstamu, kuris turi ryškų pavidalą, kurio poziciją lyg ir gali nuspėti, nors ne mažiau džiugino jo sugebėjimas nustebinti, pasakyti taip tiesiai ir originaliai, kad net katarsiškai žagteli. Nes ir pati taip galvoji, tik nebuvai suformulavusi. Iš trečių lūpų žinau, kad kelios mano rašytos mintys jį irgi yra pradžiuginusios, todėl abipusė simpatija neliko vien įsivaizduojama, nors esu tikra, kad anksčiau ar vėliau su kokia nors netikslia detale būčiau ir aš užkliuvusi. Bendravusieji su Mikšiu mini, kad karšto temperamento perfekcionistui susierzinti buvo praktiškai pareiga.

Šioje „Duetų“ parodoje Laima Oržekauskienė pristato du kūrinių ciklus. Vienas jų – „Draperija“ (tapiserija, 2005–2013) – mus pasitinka iš labai arti (ekspozicijos erdvėje nėra galimybės atsitraukti). Ciklą sudaro keturi darbai, kurių rėmuose vos telpa epicentras – kūnas-draperija. Priklausomai nuo to, kur sutelktas regos dėmesys, jis permanentiškai ryškėja arba nyksta. Menininkė audžia vyro kūną, kuris kinta nesikeičiant pagrindiniam raštui: kūno raukšlės po truputį pereina į draperijų klostes. Šis kitimas, autorės įvardijamas kaip „judėjimas ir laikinumas“, čia yra svarbesnis už bet kokį kitą išraiškingą motyvą.

Gulsčia Laimos Oržekauskienės „veikėjo“ (kūnas-draperija) kūno pozicija kiek reprezentuoja mąstantį, suvokiantį organizmą, tačiau draperija stengiasi „užbėgti už akių“ bet kokiam įvardijimui ar apibūdinimui, pozityviam ar neigiamam vertinimui, kurį pateiks žiūrovas, ir atspėti to vertinimo prasmę. Darbo autorė leidžia savo „veikėjui“ išnykti ir palieka žiūrovą jo vietoje. Vaizdas kūrinyje mainosi tarsi žiūrint pro 3D akinius. Tekstūros ornamentas ryškėja, o kūno bruožai skęsta ir abstraktėja, virsta kito ornamento žyme. To, kuris pirmapradis, polifoniškas lyg subjektyvaus pasaulio didysis sumanymas, kur kiekvienas gali sutapti su ornamento dalimi.

2013 m. rugsėjo 03–21 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje atidaroma Dianos Radavičiūtės kūrybos paroda OIKUMENE.

Parodos atidarymas rugsėjo 3 d. (antradienį), 18 val.

Šiais metais Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungos tarybai vienas ryškiausių mūsų šalį reprezentuojančių kultūrinių įvykių bus M. K. Čiurlionio kūrybos paroda „M. K. Čiurlionis. Svajojant apie Lietuvą“, kuri M. K. Čiurlionio gimtadienio išvakarėse, 2013 m. rugsėjo 21 d., bus atidaryta Belgijoje Gento dailės muziejuje. Paroda veiks iki 2013 m. gruodžio 15 d. Į parodą Gente iškeliauja 180 genialaus lietuvių menininko darbų: tapybos, grafikos darbai, piešiniai, fotografijos. Tai didžiausia visapusiškai M. K. Čiurlionio kūrybą pristatanti paroda užsienyje. Panašaus masto parodos buvo organizuotos tik Milane Karališkuosiuose rūmuose (2010) bei Paryžiuje Orsė muziejuje (2000–2001). 

Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma žinomos grafikės Joanos Danutės Plikionytės  jubiliejinė grafikos darbų paroda. Autorė pažymėdama savo 75 metų jubiliejų ir 45 kūrybinio darbo sukaktį galerijos erdvėse  pristato ofortų kolekciją.

Joana Danutė Plikionytė-Bružienė, 1968 m. baigusi staliūginės grafikos studijas dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje, pradėjo aktyviai dalyvauti simpoziumuose ir parodose Lietuvoje, Estijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Ukrainoje, JAV, Argentinoje, Rusijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje bei kitose pasaulio šalyse. Menininkė yra surengusi 18 personalinių parodų.

Iš ryškiai išreikštų man asmeniškai įspūdingiausias

Nežinia, ar dėl sezoninio nuovargio – nes kaip tik taip galima pasijusti nuo rudens iki vidurvasario strimgalviais stengiantis aplankyti bent didžiąją dalį Vilniaus parodų, kurios per karščius dar patirštėjo, – ar dėl kažkokių objektyvesnių priežasčių apima keistas jausmas. Nacionalinė dailės galerija uždaryta. Vytauto Kasiulio muziejus atidarytas. Mieste, kur pažvelgsi, – biurokratinės skulptūros. O naujo paminklo Laisvės kovoms pažymėti konkurso ekspozicija primena siaubo kambarį. Su daug falų ir arkliais. Su keliais iki graudumo atpažįstamais etatiniais dalyviais. O ir maždaug 70 procentų nevalstybinių galerijų parodų, kaip ir kasmet, dvelkė nykių, išgyvenimui sukurptų projektų nuorašais. Bet ne visur. Imi svyruoti tarp isteriškos desperacijos, visiško atbukimo ir piktos ironijos. Jei nori, gali pabūti lojančia bolone, savo naiviu balseliu lydinčią karavaną, arba patausoti gerklas. Bet tada atrodys, kad visiems čia viskas patinka ir tinka. Nes tuos spontaniškuosius komentarus feisbuke gan greitai suvirškins griūtim riedantis srautas. Saviškiai sakys: „Meno kritika neatlieka savo funkcijos.“ Atlieka ar neatlieka, nepamenu, ar kas nors svarstė, ar reikia mums Kasiulio muziejaus pačiam Vilniaus centre, kur centriau ir būti negali, centriau nei pats Čiurlionis, kurio darbų mugėj tik vos daugiau nei už dvidešimt tūkstančių, kitaip nei Kasiulio, nieks nepardavinėja. Kaip pasaulio įžymybei pigoka.

Birželio 12 d. „Pamėnkalnio“ galerijoje buvo paskelbtas ambicingo parodų ciklo, išsiskleidusio devyniose skirtingose vietose, „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ atidarymas. Kiekviena ciklo dalis turi po vaizdingą pavadinimą, vienaip ar kitaip susijusį su žmogumi ar jo kūnu: veidai, būsenos, širdis, randai, raumenys, dienoraštis, įsikūnijimai, jėgos ir t.t. „Pamėnkalnio“ galerijoje rodomi „Raumenys“. Galbūt atskirų parodų pavadinimai ir nėra vienodos kategorijos, tačiau tai, matyt, padiktavo esama medžiaga, o visas parodas vienija bendras kūno motyvas. Svarbu, kad lankytojams pristatomas beveik visas Lietuvos grafikos meno „aukso fondas“ pradedant nuo 1980 metų iki dabar. Kelių autorių kartų įtraukimas ciklui suteikia įdomumo, dialogo įspūdį. Žinomi klasikai eksponuojami drauge su visai jaunais menininkais. Žiūrovas turi pagrindo laukti netikėtų sąskambių.

Šių metų birželio 12–liepos 6 dienomis devyniose Vilniaus miesto meno galerijose bus rodomas dešimties parodų ciklas „Kūnas. Lietuvių grafika 1980–2013“ .

Žmogiškojo kūniškumo įvairios variacijos atsispindi ekspozicijose, suskirstytose pagal temas, įvardytas žmogaus kūno dalių ir veiksmų, procesų ir būsenų pavadinimais. Jie simboliškai apibūdina kūno vaizdavimo stilistines, žanrines, plastinės raiškos ir siužetines tendencijas, būdingas tam tikroms autorių grupėms. Išvengta dailininkų grupavimo pagal kartas. Sudarant dešimt skirtingų kolekcijų, atsižvelgta į dėsningai pasikartojančius formos ir turinio bruožus, siejančius įvairių autorių estampus, sukurtus skirtingais laikotarpiais – nuo 1980 iki 2013 m. Rinkinį reprezentuoja keturiasdešimt devynių autorių kūriniai. Parodų cikle pristatomi dailininkai, kurių kūryba savitai ir išraiškingai byloja apie žmogaus kūną, kaip vieną iš pagrindinių meninio vaizdavimo objektų.

Stebint precizišką, neįtikėtino kruopštumo ir smulkmeniškos akies reikalaujančią grafiką galvoje staiga pradėjo skambėti 1986-ųjų Paulo Simono daina „The Boy in the Bubble“. Šioje dainoje muzikantas apdainuoja