Niekada nesupratau menininkų, kurie atradę savo stilių tą patį gali kurti visą gyvenimą. Dar prisimenu sovietinių laikų apžvalgines parodas, kurių dabar jau beveik nėra, pavyzdžiui, tapybos respublikinė paroda, į kurią visi sunešdavo savo darbus. Tokiuose renginiuose, būdavo, eini ir iš toliausiai gali atskirti, kieno darbas pakabintas – labai neįdomu. Patinka tokie menininkai kaip Mačiūnas ar Beuysas, niekada nesuprasi, kur buvo jų kūrybinės ribos, pamatęs naujus darbus kiekvieną kartą gauni šoką. Tiesa, negyvenau tais laikais, bet žiūrėdamas į visą jų kūrybos išklotinę pamatai labai plačią skalę. Manau, toks ir turi būti menininkas, o tas, kuris kuria, nors ir labai gražiai, bet nuolat tą patį, yra labiau amatininkas. Smagu po vieno etapo atrasti kažkokį visai naują kodą, bet sukuri seriją darbų, ir viskas. Gal savaime ateina momentas, kai nebegali apsikęsti ir pasidaro

Norėtųsi išskirti Diščenko parodą „Murakami manija“ atkreipiant dėmesį į proceso ir laiko sampratą jos grafikoje. Tatjana pirmą kartą eksponuoja knygas. Tai šešios dailininko knygos, dedikuotos Haruki Murakami. Dar 2008 m. viename interviu ji pasakė:

Paryžiuje gyvenančių ir kuriančių menininkų darbai Vilniuje pristatomi retai. Abiejų pamiltas miestas yra Šiauliai, o patikėtinis – Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“. 1993 m. čia surengta Ž. Mikšio personalinė paroda, o po kelerių metų (1995 m.) pastarajam atvykus skaityti paskaitų Šiaulių universitete užsimezgė artima draugystė su Vygintu Ališausku, kuriam vieninteliam itin reiklus perfekcionistas Ž. Mikšys patiki eksponuoti savo darbus. „Laiptų galerijos“ pastangomis buvo surengta ir pirmoji bendra dailininkų paroda 1996 metais. Nuo tada galerija

2013 m. kovo 28 dieną, ketvirtadienį,16.30 val., VDA parodų salėse „Titanikas“, II aukšte (Maironio g., 3, Vilnius), bus atidaryta paroda „Dienos svajos, nakties košmarai“ . Parodoje eksponuojami tapybos, grafikos ir skulptūros kūriniai, atspindintys siurrealizmo meninę kryptį ir siurrealumo apraiškas Lietuvos dailėje.

Pirmieji siurrealumo ženklai pasirodė XX a. 7 deš. viduryje V.Kalinausko tapyboje, grafikoje. Siurrealumas, pagrįstas gilesne siurrealizmo refleksija, pasireiškė V.Antanavičiaus, V.Kisarausko ir kitų kūryboje; vėliau - S.Eidrigevičiaus, A.Venslovaitės-Gintalienės, E.Juchnevičiaus, M.Vilučio ir kt. darbuose. Ryškiausiai siurreali vaizduotė matoma Š.Saukos paveiksluose, kur veiksmas vyksta pagal košmariško sapno logiką, vaizduojami šiurpūs fiziniai kūno nuotykiai.

Kairėje salėje mane pasitinka stikle sustingusi gyvūnija. Ant sunkių grandinių pakabinti skaidrūs lakštai, kuriuose iš smulkių štrichelių išnyra grynas grožis – gyvūnų atvaizdai. Parodos koncepcija nuo filosofiškų ieškojimų („Jei snaigės krisdamos iš dangaus virstų baltais drugeliais, nebeliktų būtojo kartinio laiko“) peršoka prie beveik liaudies pasakos („Pagavau krentančią snaigę ir ji pavirto drugeliu. Drugelis nuskrido į sniegą ir vėl atvirto snaige. Vėjas tą snaigę pakėlė ir pavertė tuo pačiu drugeliu“), o baigiasi pačiu tikriausiu haiku („Įkalinti kūnai / Virsta baltais drugeliais / Sustingusiu skrydžiu“). Parodą lydintis tekstas kvapo neužima, tačiau

Irgi Telšiuose, toje pačioje mokykloje. Buvo sunkūs laikai, nebuvo interneto, informacija gana sunkiai pasiekiama. Šiek tiek žinai, kad kažkas kažkur daroma, bet nieko aiškaus ir tikslaus. Labiausiai tais laikais sekiau ir domėjausi Navaku ir Šnipu. Vartydavau žurnalus, kuriuos pavykdavo rasti Telšiuose, į Vilnių juk dažnai neprivažinėsi, brangu. Nueini, būdavo, Telšiuose į biblioteką, tai randi tik kažkokius bulgariškus žurnalus apie Brancussi ir pan. Brancussi man buvo kažkoks „kosmosas“, pasiėmiau kirvį ir

Nepaprasto subtilumo mokytoją ir nepelnytai užmirštą dailininkę Eleną Jakutytę daugiausia prisimena jos mokiniai, dabar jau garsūs Lietuvos kultūros ir meno atstovai: Petras Repšys, Laima Drazdauskaitė, Edmundas Saladžius, Vidmandas Miliūnas, Alina Meškauskaitė-Kvedarauskienė, Stasys Urbonas-Meškauskas ir kt. Daugelis jų tik gerokai vėliau savo mokytoją pažino ir kaip įdomią dailininkę, pamatė jos grafikos darbų įvairovę. Buvusi gerokai vyresnė už savo mokinius, dailininkė kalbėdavosi su jais tik apie žmogiškus ir dvasinius dalykus ar literatūrą ir meną. Ji neatviravo apie savo sunkų, bet įdomų ir ilgą gyvenimą.
 

Elena Jakutytė gimė dar prieš Lietuvos Tarybai paskelbiant valstybės Nepriklausomybę, pragyveno visą šalies tarpukarį Kaune, matė sovietų okupaciją, vokiečių valdžios užgrobimą ir sovietų reokupaciją. Po Antrojo pasaulinio karo sovietmečiu susirašinėjo su broliu, gyvenančiu Australijoje, ir sulaukė

Mecotinta – giliaspaudės grafikos technika, išrasta XVII a. viduryje Vokietijoje. Metalinės plokštės paviršiaus vietos, kur reikia tamsumos ar gelmės, specialiais įrankiais pašiaušiamos, sušiurkštinamos, o kur norima atspausti šviesesnes – gludinamos ir skutamos. Dėl galimybės kruopščiai perteikti tonų ir pustonių gradaciją mecotinta vadinama

 Lietuvos dailės muziejus kviečia į Arvydo Každailio ofortų knygos „SENOJI PRŪSA“ pristatymą, kuris įvyks lapkričio 29 d., ketvirtadienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4). Pokalbyje apie knygą dalyvaus leidinio autorius ir sudarytojas Arvydas Každailis, profesorė Grasilda Blažienė, dailininkas Bronius Leonavičius, leidyklos „Edukologija“ direktorius Jonas Balčiūnas, Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos vadas Jonas Ragauskas, istorikas Romas Batūra, muzikuos pianistas Povilas Jaraminas.