Kūrybos ir žvilgsnio galia

Šioje „Duetų“ parodoje Laima Oržekauskienė pristato du kūrinių ciklus. Vienas jų – „Draperija“ (tapiserija, 2005–2013) – mus pasitinka iš labai arti (ekspozicijos erdvėje nėra galimybės atsitraukti). Ciklą sudaro keturi darbai, kurių rėmuose vos telpa epicentras – kūnas-draperija. Priklausomai nuo to, kur sutelktas regos dėmesys, jis permanentiškai ryškėja arba nyksta. Menininkė audžia vyro kūną, kuris kinta nesikeičiant pagrindiniam raštui: kūno raukšlės po truputį pereina į draperijų klostes. Šis kitimas, autorės įvardijamas kaip „judėjimas ir laikinumas“, čia yra svarbesnis už bet kokį kitą išraiškingą motyvą.

Gulsčia Laimos Oržekauskienės „veikėjo“ (kūnas-draperija) kūno pozicija kiek reprezentuoja mąstantį, suvokiantį organizmą, tačiau draperija stengiasi „užbėgti už akių“ bet kokiam įvardijimui ar apibūdinimui, pozityviam ar neigiamam vertinimui, kurį pateiks žiūrovas, ir atspėti to vertinimo prasmę. Darbo autorė leidžia savo „veikėjui“ išnykti ir palieka žiūrovą jo vietoje. Vaizdas kūrinyje mainosi tarsi žiūrint pro 3D akinius. Tekstūros ornamentas ryškėja, o kūno bruožai skęsta ir abstraktėja, virsta kito ornamento žyme. To, kuris pirmapradis, polifoniškas lyg subjektyvaus pasaulio didysis sumanymas, kur kiekvienas gali sutapti su ornamento dalimi.

Svarbių tarptautinių apdovanojimų pelniusi menininkė – pavyzdžiui, I premija tarptautinėje tekstilės meno bienalėje „Geroji ir išvirkščioji pusės“ (2003); „Išskirtinio darbo“ apdovanojimas tarptautinėje tekstilės parodoje „Nuo Lozanos iki Pekino“ (Šanchajus, Kinija, 2004); Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2005) ir kt., – ilgai dirbusi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto Tekstilės katedros vedėja (1996–2007), VDA profesorė (nuo 2006), sugeba surasti laiko ne vieną parą, o mėnesius ar metus trunkantiems kūrybiniams procesams ir pasinerti į juos visa savo esybe.

Kitas šiuo metu eksponuojamas ciklas susideda iš keturių tapiserijų bendru pavadinimu „Kai Jūs gulėjote ligos patale“ (2013), kuriame glūdi aliuzijos nuo Williamo Faulknerio romano iki Homero epo. Čia vaizdas leidžia akims „ištirpinti“ visa, kas materialu ir objektyvu, visa, ką lig šiol žinojome kaip tvirtumo ir pastovumo įsikūnijimą, visa, kas yra neutralu ir priklauso nuo išorinių dalykų. Tapiserijose matome paprasta drobule išklotą, susiraukšlėjusį gultą, austą kelis kartus įvairiais rakursais. Vis dėlto tai ne estetikos paieškos (nors ir koks būtų užburiantis audžiamos materijos taktiliškas grožis, vedantis mus į autentiškumo paieškas), o kentėjimo, paguodos, švelnumo ar vilties – pojūčių, pamatinių etikos sferoje, išryškinimas.

Apie kito bejėgiškumą, kovą su liga ir mirties prisėlinimą įtaigiai pasisako filosofas Alphonso Lingis: „Atverti kito paviršiai nestoja priešais tave vien kaip duomenys, kuriuos turėtum interpretuoti, ar vien kaip amorfiška materija, kuriai turėtum suteikti pavidalą ir įprasminti. Kūniškumas prasiveržia, naikindamas tuos nuotolius, iš kurių gali būti reprezentuojamas jų buvimas. Kūniški paviršiai atsiveria, nepateikdami galimybių tavo galioms, (...) jie esti nepataisomai išoriški: tai tam tikro jautrumo, imlumo, malonumo ir tam tikros kankynės paviršius, tavo atžvilgiu nepataisomai svetimas ir atveriąs pažeidžiamumą ir svetimą mirtingumą, kuris įsakmiai pakviečia.“ (Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, Vilnius, Baltos lankos, 1994, p. 154.)

Pasirodo, kūniški paviršiai yra pojūčių paviršiai ir juos galima aprėpti, įsisąmoninti žvilgsnio galia. Žiūrėdami į tapiserijas nematome kūno, „matome“ tik žvilgsnį to, kuris (-i) yra lovoje: sėdomis, gulsčiomis, kai dar galima pasiremti ant rankų, gulint, kai dar galima pakelti galvą ar kai pavyksta tik žiūrėti, o galiausiai nebepavyksta net tai. Paskutinė žvilgsnio aprėptis primena filmo „Skafandras ir drugelis“ (rež. Julianas Schnabelis, 2007) sceną, kai rimtos ligos įkalintam žmogui lieka vienos mirksinčios akies panorama. Ir, atrodo, per šį mirksintį žvilgsnį matoma dar šiek tiek pasaulio, kartais didesnio, didingesnio, nei anksčiau matytas.

Pati darbų autorė per pasikartojantį, nykstantį, susiraukšlėjantį drobės raštą (kurį norisi paliesti neišlyginant klosčių) kuria nematomus, bet paprastus dalykus: žmonių santykius – galėjimą prieiti prie kito ir jau nebegalėjimą... Tokiu būdu ji audžia žmogaus kūną ne kaip lakios fantazijos vaisių, o kaip žmogiškų santykių ir pojūčių transformaciją.

Iš pokalbio su menininke prieš parodos atidarymą buvo matyti, kad ją domina tikslus savo kūrybos ciklų įvardijimas, eksponavimas (pagarba žiūrovui ir  galimybė pamatyti tuos dalykus, kuriuos ji išgyveno) ir ilgas kūrybos procesas, kuris visada kada nors baigiasi: „Man svarbu ne kas vaizduojama, o tas žmogus, kuris yra šalia tekstilės“, – sako Laima Oržekauskienė, tuo norėdama patikslinti, kad svarbu ne pavaizduoti konkretų objektą, o pajusti tarp kasdienybės buities įsiskverbusį sakralumo krislą.

Vladas Oržekauskas – menininkas, kuriantis skaitmeninės grafikos srityje, pirmenybę atiduodantis personalinėms parodoms (jų nuo 1994 m. surengta daugiau kaip dešimt), VDA profesorius (nuo 2013), kalbėdamas apie savo parodą pabrėžia žodį alchemija. Kuo gi magiški ar alchemiški penki nauji autoriaus darbai (kiekvienas turintis ir atskirus pavadinimus, ir bendrą – „Sfumato“)? Iš pirmo žvilgsnio tai tarsi nupiešti peizažai: „Alka“, „Gojus“, „Giraitė“, „Juodas kadagys“ ir „Šventvietė“ (visi 2013). Gal ir galima juos vadinti peizažais, bet būtinas ir išsamesnis paaiškinimas. Kaip sako menininkas, realaus peizažo „piešti neverta“, užtenka „kad jis yra, jį reikia matyti“. Todėl šie skaitmeniniai atspaudai ant audinio yra „ne visai peizažai, o veikiau būsenos“, galbūt juos galima įvardinti kaip filosofinės ir jausminės simbiozės peizažus.

Juos autorius dėlioja pasitelkdamas minkštą piešinį, migdolo formos sūkurius, ovalinius ratilus, išnykstančius, garuojančius ir vėl išsiliejančius kitoje vietoje. Atrodo, kad kompozicijoje nėra kampų, aštrių briaunų, nebent kontrastingas medžio kamieno ar šakos pavidalas nugarma į samanų minkštumą, debesų purumą, į sklendžiantį aplink miglų ir sutemų orą. Todėl ir bendra atmosfera, žiūrėjimo ir įžiūrėjimo plotai, jų fantastinės kompozicijos (neišbrendamos pelkės, kūlgrindos ir pan.) ir reljefiškos, vizijas sukeliančios zonos primena Haufo pasakų tankmę.

Žiūrint į šiuos darbus, sielos nuojautas, galime prisiminti ir autoriaus mėgstamą Leonardo da Vinci, kuriam kūrinyje viena svarbiausių buvo šviesa. Vien tik lenkta subtilia linija šio ciklo autorius siekia tokių pat užmačių – perteikti šviesą ir jam svarbius dalykus, iš kurių formuojasi toks, o ne kitoks peizažo pajautimas: šešėliai, atsiveriantys plotai ir nevienaplanės erdvės, kunkuliuojantys procesai, įsiurbiantys sūkuriai. Vyksmai prieš mus skleidžiasi kaip reiškinių pasaulis, o ne kaip trijų medžių peizažas. Nėra blogai piešti išraiškingas medžių formas, kontūrus, pamatytus po atviru dangumi, bet turbūt čia būtų tik pati suvokimo pradžia. Daug įdomiau, sukūrus šimtąjį „peizažą“, pajusti kaligrafinės meistriškos linijos virptelėjimą ir jos įsikūrimą paveiksle.

Todėl galime stebėti kad ir vieną nutrūkstančią liniją (kaip gyvenimą). Galime įžiūrėti ne pilką ir ne skaidrią dėmę, o padūmavusią erdvę, orą, reiškinius, iš kurių formuojasi paprasta aplinka, bet norint ją pamatyti reikia tokių pasakiškų vaizdinių. „Mane domina, kas stovi už šydo, ką mes matome už majos...“ – sako menininkas, ir tikrai, šie pajautimai, vidinės nuojautos ir būsenos kuriasi iš kelių linijų, kelių elementų. Taip žiūrėdamas darbus pradedi galvoti, kad gal ir pati kūryba yra alchemija, iš minčių ir kitų reiškinių majos išgaunama nepaprasta materija.

Paroda veikia iki spalio 13 d.

Galerija „Aukso pjūvis“ (BLC, K. Donelaičio g. 62, Kaunas)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 10–17 val.