7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: fotografija

Fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis

Virginijus Kinčinaitis. Fotoregos pratimai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas, 2014.
 
Dėstydamas įvairius su vizualine kultūra susijusius dalykus taikomųjų kūrybinių specialybių praktikams susiduriu su vis tuo pačiu klausimu. Kaip paskatinti tuos santykinai gausiausius vaizdo kūrimo ir kitokių technologijų vartotojus (o kartu ir apskritai didžiąją dalį technologizuotos visuomenės narių) ne tik „rašyti“, bet ir skaityti atvaizdus? Technologijų, ypač fotografinių, šiandien išmokstama visiškai intuityviai, „bandymų ir klaidų“ (angl. trial and error) būdu, neskaitant visų tų teorinių tekstų, kuriais jos apaugo per savo raidos istoriją. Fotografijos refleksija ir vizualinis raštingumas tampa uždaryti savotiškame literati, „pašvęstųjų“ gete. Kasdienis atvaizdų kūrimas ir jo apmąstymas – du skirtingi, dažnai nesusisiekiantys ir nesusikalbantys pasauliai.
 
Virginijaus Kinčinaičio tekstų rinktinė „Fotoregos pratimai“ yra vienas galimų būdų kalbėti apie fotografijos kultūrą tai „nerefleksyviajai“ auditorijai. Tai nėra fotografijos filosofijos ar teorijos knyga, greičiau nustebimų įvairių fotografijos formų akivaizdoje dokumentas, ir tuo ji galėtų būti artima daugeliui su fotografija susiduriančių žmonių. Kaip Agnė Narušytė atkreipė dėmesį per knygos pristatymą, Kinčinaitis yra ne tiek teoretikas, kiek rašytojas – kaip ir Susan Sontag, su kurios chrestomatine knyga „Apie fotografiją“ jo leidinį pirmiausia norisi lyginti. Kinčinaičio kalbėjimas yra labai poetiškas, nors kartu ir blaiviai kritiškas. Akivaizdu, kad su fotografija jį sieja didžiąją dalį gyvenimo trunkantis romanas, nors iki galo jos apžavams jis niekada nepasiduoda.

Gidas karo piligrimams

Kalbos apie karą primena būseną prieš dvidešimt ketverius metus. Tada, vaikščiodami palei barikadas, irgi svarstėme: gelbės mus pasaulis ar ne? O kodėl turėtų? – pagalvojau Londone, „Tate Modern“ galerijoje žiūrėdama parodą „Konfliktas. Laikas. Fotografija“ („Conflict. Time. Photography“). Priešingai nei tikėjausi, Lietuva ten yra. Tačiau tai, kaip ji yra, verčia manyti, kad būtume ramiai paaukoti.
 
Paroda sukonstruota neįprastai. Vietoje karų istorijos randi pasakojimą apie užmarštį ir mėginimus ją įveikti. Konfliktų pasekmes liudijančios fotografijos sugrupuotos ne pagal įvykio vietą ir laiką, o pagal laiko atstumą, skiriantį įvykį ir „jo“ fotografavimo momentą. Todėl skirtingų laikotarpių konfliktai atsiduria vienas šalia kito ir tampa abstrakcija. Abstraktus istorijos laikas, priešingai, virsta konkrečiu išgyvenimu. Pradėjęs beveik tame taške, kai kažkas baisaus atsitiko, žiūrovas vedamas per žmonijos kartas tolyn – kad stebėtų ir kolektyvinėje, ir savo atmintyje pamažu vėstantį traumos prisiminimą. Pirmoje salėje ji ar jis mato po bombos sprogimo į dangų kylančius dūmus Afganistane (Luc Delahaye), atominį debesį virš Hirosimos (Toshio Fukada) ir sustingusį Vietname kontūzyto JAV jūrų pėstininko žvilgsnį (Don McCullin). Paskui mato po kelių dienų ištuštėjusius miestus bombų išdaužytomis sienomis, po kelių mėnesių – jau nebekruvinus griuvėsius, po kelerių metų – nusikaltėlių paliktas kankinimo vietas, po šešiolikos metų – statomą Berlyno sieną, po kelių dešimtmečių – tik atsitiktines karo fosilijas, kol pasiekia šimtmetį. Supratusi parodos logiką iš anksto spėliojau, kurie konfliktai bus fotografuojami po 100 metų: Amerikos pilietinis ar Krymo karas, o gal Paryžiaus komuna? Ne. Tai – Pirmasis pasaulinis karas, kurio jubiliejui ir skirta paroda. 2014 m. McCullino nufotografuotas Somos mūšio laukas – tik tuščias peizažas su keliu į begalybę. Tuomet dingtelėjo – Pirmasis pasaulinis karas tarsi tektoninis istorijos lūžis iš tiesų nušlavė senąją Europos kultūrą. Todėl jų karai – nebe mūsų karai, XIX amžiuje mums nebėra ką prisiminti.

Miniatiūros!

„Miniatiūros?“ – tokiu pavadinimu spalio 17 d. „Prospekto“ galerijoje atidaryta fotografijų paroda. Parodos kuratorius Gytis Skudžinskas į miniatiūristų sąrašą įtraukė Vytautą Balčytį, Gintautą Trimaką, Algimantą Kunčių, Arūną Kulikauską, Remigijų Treigį, Joaną Deltuvaitę, Ričardą Šileiką ir Algirdą Šeškų. Tikrai žiūrovų dėmesio verta kompanija. Bet ar to užtenka? Mes visi esam šiek tiek tinginiai ir einame tik ten, kur tikrai verta. Paskaitykime, gal mus „užkabins“ anotacija? Čia panašiai kaip populiarioje muzikoje. Jei prodiuserio, leidybinės kompanijos ar radijo stoties programų vadovo „neužvežė“ pirmos keliolika naujos dainos sekundžių, daina bus atmesta. Skudžinskas parodos anotaciją pradeda tokiu sakiniu: „Parodoje „Miniatiūros?“ siekiama atsakyti į klausimą apie fotografijos formato svarbą bei naudojimą siekiant specifinės raiškos.“ Gerai, tinka ir užtenka, toliau į likusį tekstą nesigilinsiu (pabūsiu ir aš miniatiūriškas), nes jau pirmas sakinys pasiūlo keletą klausimų, į kuriuos atsakęs (ar bent jau pamėginęs atsakyti) suprasiu parodos tikslą.

Pabūti senosios fotografijos viduje

Kada fotografas fotografuoja fotoaparatą? Kai viskas jau nufotografuota ir nebėra ką dar pridurti? Gal ir taip. Kai nori atspėti fotografijos paslaptį? Irgi įmanoma. Bet įtariu, kad Jurgita Remeikytė šitaip atsisveikina – su nebereikalingais fotoaparatais ir su pačia analogine fotografija. Su visa jos polėkio epocha.
 
Pastatydama mus priešais dideles mažų fotoaparatų vidaus fotografijas, ji trumpam sugrąžina prarastą nuostabos jausmą. Fotoaparatai seni, juostiniai, dažnai primityvūs. Kadaise gaminti Rusijoje, Japonijoje, Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje kaip naujovė jų laukiantiems vaizdų medžioklės entuziastams, o dabar išmesti, atiduoti, sugedę, nebenaudojami. Jau egzotiškai skambantys jų pavadinimai primena kosmines modernybės ambicijas: „Спутник“, „Зенит“, „New Rocket“ (palydovas, zenitas, naujoji raketa). Didingų darbų pradžios nuojautą: „Юность“, „Adam“, „Le Reve“, „Idea Spring“, „First Reflex“, „Beacon“ (jaunystė, Adomas, svajonė, idėjų šaltinis, pirmasis refleksas, švyturys). Lyrinį įkvėpimą: „Восход“, „Малютка“ „Sakura“, „Baby Clover“, „Echo“ (patekėjimas, mažylė, sakura, dobilėlis, aidas). Galiausiai – (auto)ironišką požiūrį į fotografijos galias: „Нарцисс“, „Peacock“, „Beauty Canter“ (narcizas, povas, grožio elgeta). Vien iš šių pavadinimų galima sudėlioti kitokio nei dabar mąstymo apie fotografiją žemėlapį. Neatsitiktinai būtent „SMENA 8M“ iš šio „Interjerų“ ciklo puošia Rolandʼo Barthesʼo knygos „Camera lucida“ lietuvišką vertimą – ir aparato mechanizmas, ir autoriaus idėjos priklauso jau praėjusiam laikui, kai žmonės dar tikėjo, kad verta stabdyti akimirkas ir kad jos tikros.

Architektūriškas erdvėlaikio menas

„Mūzos aplanko tuos, kuriuos myli ir kurie myli jas....“ Ta gal net visa užvaldanti meilė žmoguje pasireiškia stipriu poreikiu kurti... ir tai nėra vien noro ar pasirinkimo dalykas. Gal net labiau kūrybiškos prigimties ar dar ko nors didesnio ir nevaldomo. Kaip tik ši prigimtis ir neleidžia rinktis tarp Euterpės, Polihimnijos, Uranijos, Aoidės ar Meletės. Kūrėjui subrendus dažniausiai paaiškėja, kad visos dvylika seserų yra to paties veido, balso ir gal net išvis jų ne dvylika, o tai viena būtybė. Dažniausiai tada jam atsiveria tikrieji gylis ir plotis, erdvė ir laikas, ribos ir sąlyčiai bei galimybė apsivalyti nuo ji kankinančios idėjos bet kuria iš dvylikos seserų kalba. Gal net ir kalba nėra tokia svarbi, nes juk dažniausiai kalbama apie tą patį, tik šiek tiek kitaip. Apie garsą, vaizdą, erdvę, laiką, esmą ir tapsmą. Apie patį kūrėją su jo mūza, kad ir kokia meilė juos sietų...

Vaizdų vieta: Lietuvos fotografija iliustruotuose žurnaluose XX a. 7-8 dešimtmečiais

 

2013 12 06–2014 02 15

Lietuvos fotografijos istorijoje praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečių sandūra nepaprastas metas - fotografija išgyveno aktyvų sąjūdį: atėjusi jauna fotografų karta kuria ir skelbia vis labiau įsimintinus kūrinius, rengiamos parodos, leidžiami katalogai, fotografai vienijasi į draugiją, kurdami institucinį pagrindą, įteisinantį fotografiją kaip savarankišką meno sritį. Šis ypatingas istorijos tarpsnis, ko gero, bus dar ne vienos parodos ar mokslinio tyrimo akiratyje.

 

 

Gruzijos fotografija: 1860-2013

Gruzija, esanti kryžkelėje, tarp Europos ir Azijos, visuomet buvo pripažįstama kaip Kaukazo kultūros centras. Dėl Gruzijos geopolitinės padėties, ir nuolatinio Vakarietiškų vertybių siekimo, bet kokia čia atėjusi Europietiška tendencija būdavo pasisavinama stebėtinai greitai. Pavyzdžiui, praėjus keleriems metams poto, kai Fransua Arago (Francois Arago), žymus mokslininkas ir politikas, padarė savo istorinį 1839 metų pranešimą apie fotografijos išradimą, fotografijos procesas tapo populiariu Gruzijoje. Kaip pagrindinės Europos sostinės, tokios kaip Paryžius, Londonas ir Berlynas, Tbilisis taip pat susižavėjo naujai išrastu procesu, „užfiksuojančiu stabilius vaizdus naudojant šviesos spindulį“. Gruzijos fotografijos istorija yra labai turtinga, ir vis dėlto dar laukianti pripažinimo pasauliniame fotografijos pavelde – nuo puikių XIX a. fotografijų kolekcijų iki naujų darbų, sukurtų jauniausios Gruzinų fotografų kartos.

Apie architektūros atspindžius fotografijoje

Kuo fotografija skiriasi nuo architektūros, klausimas nekyla. O kuo skiriasi architektūrinė fotografija nuo tiesiog meninės fotografijos? Galų gale kuo skiriasi architektūros fotografija nuo architektūrinės fotografijos apskritai?
 
Spėju, kad fiksavimo metodu ir pagrindiniu tikslu. Vadinasi, parodos objektu. Tokius ir už fotografijos, ir už architektūros meno ribų išėjusius klausimus kelia Romualdo Kučinsko paroda, pavadinta „Netolygumai“.
Naršydamas savo nuotraukų archyvus autorius pastebėjo, jog fiksuodamas architektūrinius artefaktus jis visada nejučia pakelia objektyvą aukštyn. Ir to veiksmo tarsi pakako, kad pasaulį išvystų tokia abstrakčių, juodai baltų, architektūriškai konstruktyvių kadrų rinktinė.

 

Algimanto Kezio fotografijos paroda „Architektonika“

 

2013 m. spalio10 – gruodžio 2 d. Vilniuje, galerijoje „Kunstkamera” (Ligoninės g. 4) veiks Algimanto Kezio (g. 1928) fotografijos darbų paroda „Architektonika“.

 

Spalio mėnesį galerija „Kunstkamera“ kviečia susipažinti su miestovaizdžio, architektūrine fotografija. Eksponuojamoje parodoje prisatoma vieno ryškiausių išeivijos menininkų, lietuvių meninės kultūros puoselėtojo, menotyrininko, rašytojo, filosofo, teologo Algimanto Kezio (g. 1928) kūryba.

 

Paulius Normantas ir kalnų dvasingumo turtai

Paulių Normantą pirmiausia matau kaip žemaitį: kietas, užsispyręs, atkakliai tempiantis dvasines budizmo kultūros vertybes į Lietuvą. Tai tipiško kaimo žmogaus įprotis pamatyti, kas yra vertinga, turėti tuos vertingus dalykus, apsirūpinti, parsinešti namo, į savo kiemą, į Lietuvą. Ir niekas to įpročio nepakeis, ypač jeigu esi žemaitis.
Spėju, kad žemaitis Paulius pabėgo į budizmo kraštus, kad išsigelbėtų nuo savo paties chaoso ir suvaldytų nežabotą energiją. Tik kalnai, reikia manyti, užgrūdina ir drausmina.
Šiuo požiūriu Paulius mano akyse kaip ir nėra tikras budistas. Jam svarbu ne tik pamatyti ir įsidėti į širdį, bet ir turėti. Taip pat jis savo laikyseną deklaruoja kaip Budos kareivio kelią. Manau, kad budizmas nėra kovos ir kario kelias, kuriuo save krikštija Paulius, – lyg būtų koks vikingų ar normandų palikuonis. Bet gal yra, kas žino? Jo pavardėje slypi kovos už gyvenimą valia: noras! Gal noras manyti, mąstyti, bet noras visada yra individualus ir agresyvus pasaulio atžvilgiu. Budizmas moko nieko nenorėti.
Budizmas – tai ramybė, atsižadėjimas, išnykimas visumoje, tos norinčios būti individualybės dekonstravimas. Juk esame save regeneruojantys karminiai mechanizmai, skandhų rinkiniai, beveik automatai. Jeigu būtume pilnatviškos savaiminės vertės asmenybės, kokiomis save siekiame matyti Vakarų civilizacijoje, iš kur kiltų tokia beprotiška mintis: nutraukti egzistenciją, išsilaisvinti iš samsaros – iš troškimų ir geismų karalystės, kuri yra amžina gamta, begale pavidalų regeneruojanti save, tokia vitališka homeostatinė sistema. Karminis individas, samsaros iliuzinė formacija, bando primesti pasauliui savo valią, nors tas jo psichikos judesys yra instinktyvus veiksmas, kaip kūdikio riksmas, kuriuo šis pradeda savo egzistenciją. Riksmu individas ir baigia, tik jau ne tokiu garsiu, nes jėgų nebėra ir tie troškimai išgesę. O kartais žmogus sugeba nurimti ir susitaikyti su pasauliu – tokį vadiname nušvitusiu. Jo šviesoje nebėra jo paties, tik kosminio Budos švytėjimas. Bet Paulius, manau, ne toks. Dar ne toks, nes kitaip jo čia nematytume.

 

PUSLAPIS
5