Anot dailėtyrininkų geltonosios biblijos: „technikų ir technologijų indelis į kūrinio suvokimą ir interpretacinį potencialą yra esminis dailės ir dailėtyros ištakų dėmuo.“ (Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos, vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidyklą, 2012, p. 39). Nuo tapybos darbų analizės neatsiejami technologinių sprendimų klausimai, nes jie daro tiesioginę įtaką meno kūrinio galutinei formai ir estetinei išraiškai. Iš vienos pusės technologijos leidžia tapybą išplėsti iš savo pačios sąvokos, savo galimybių ribos. Pavyzdžiui Povilas Ramanauskas, savo ciklu „Lanksčioji tapyba“, išsiplečia iš greenbergiškos sampratos ir siūlo ribišką traktuotę – tarp tapybos ir skulptūros/instaliacijos, o tai atkartoja ir po abstrakcionizmo bangos atsiradusį linkį į konceptualų meną ar tapytojų bandymus išeiti už technologiškai apibrėžtos medijos. Bet iš kitos pusės, dažnai taikant įvairias technologijas, nesiekiama išplėsti tapybos sampratos konceptualiai. Neretai tai tampa tik efektyvesnio instrumentarijaus paieškomis.

Su fotografu Giedriumi Liagu susipažinau dar studijuodama Kaune, kokiais 1993 metais, bet susitikome tik vieną kartą jo laboratorijoje kažkur senamiestyje. Jis rodė savo fotografijas, bet kas nufotografuota, neprisimenu, nes atvaizdai vibravo, ribuliavo, eižėjo. Tai man buvo netikėta, nes iki tol buvau mačiusi tik visuotinai pripažintą „reportažinę“ Sutkaus-Rakausko-Macijausko fotografiją, kuri stipriai dramatizavo įvykių tirštą tikrovę. O Liago darbai buvo ir fotografija, ir ne, joje vos matėsi blankus tikrovės pėdsakas, bet vis dėlto jis buvo, tik nuspalvotas, sukarpytas, paverstas tarsi ofortu, tarsi linoraižiniu. Tas prisirišęs neprisirišimas man reiškė laisvę eksperimentuoti, žaisti su banaliausia patirtimi, juoktis iš absurdiško rimtumo, nors ir melancholiškai. Tuomet įsidėmėjau ciklą „Monotonija“, kuris man taikliai nusakė kasdienybės patirtį, kai einant įprastomis gatvėmis žmonės ir pastatai praslenka pasyviai, lyg pro minčių miglą.

Vis daugėja kalbų apie technologijas, išstumiančias tradicinę fotografiją, parodų ir straipsnių skambiais pavadinimais „Ar fotografija mirė?“, menininkų, įtraukiančių naujas technologijas į kūrybinę praktiką ir priskiriančių savo veiklą postfotografijai. Kaip tik neseniai teko apsilankyti „Brandts“ galerijoje Odensėje (Danija), kurioje vyko paroda „Fotografija, užbaigianti visą fotografiją“ („Photography to End All Photography“). Parodos dalyviai pristatė įvairiomis programomis sukurtas manipuliacijas, skaitmeninius fotomontažus, kompiuteriais sugeneruotus vaizdus, virtualios realybės fotografijas ir t.t. „Ieškau naujo žodžio šiai naujai veiklai, kuri atrodo kaip fotografija, bet nebėra fotografija. Prašau pranešti man, jei sugalvosite tam tinkamą žodį“, – kartą pasakė režisierius Wimas Wendersas. Taip kalbėdamas jis turėjo omeny kasdien išmaniaisiais telefonais nesąmoningai gaminamų nuotraukų srautą, tačiau jo klausimą galima taikyti visiems vaizdams, kuriuos iki šiol vadiname fotografija.

Wenderso žodžius priminė Vilniaus fotografijos galerijoje vykstančios parodos pavadinimas „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google’o iki algoritmo“ (kuratorius Paul Paper). Tie „nauji įrankiai“ nėra skirti vien fotografijai. Tiesiog juos pasitelkus sukurtas darbas atrodo kaip fotografija. Parodoje dalyvauja penki menininkai, kiekvienas iš jų naudoja skirtingas priemones ir kiekvienas darbas turi savo koncepciją. Galbūt prieš tai Nidos meno kolonijoje pristatyta paroda atrodė kiek kitaip, tačiau, kuratoriui akcentuojant „įrankius“, pasigedau sąsajų tarp kūrinių, o jų išdėstymas atrodo neišbaigtas.

2017 m. spalio 31 – lapkričio 25 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Laimos Milkintės ir Andriaus Ermino kūrybos paroda (NE)MATYMAI.
Atidarymas 2017 m. spalio 31 d., 18 val., VGMC (Latako g. 3, Vilnius)

(Ne)matymai - tai fotografiją, video ir skulptūrą apjungianti instaliacija, kuri atskleidžia skirtingus ekspozicijos autorių – Laimos Milkintės ir Andriaus Ermino – matymus.
Milkintės fotografijose užfiksuota dalelė tikrovės, kurią autorė „įkalina“ dvimatėje nuotraukoje. Fotografės darbuose įamžinto pradinio vaizdo skulptorius Erminas nemato. Tačiau jis, remdamasis nuotraukose regimais motyvais, „ištraukia“ jį dominančius objektus į trimatę realybę. Ekspoziciją papildo Milkintės video darbas, kuriame girdimas istoriją pasakojantis balsas. Žiūrovui paliekama įsivaizduoti tai, ką išgirsta. Tuo tarpu Erminas reflektuoja ir įvaizdina aplinkos, kurioje egzistuoja įsivaizduojamas istorijos pasakotojas, detales.

Parodoje pasakojamas istorijas galima skaityti įvairiai, be galo, pasirenkant norimą poziciją. Kaip tyrėjo, kuris sluoksnis po sluoksnio atveria kažkur egzistavusį gyvenimą, ten vykusius numanomus įvykius. Kaip aukso ieškotojo, kuris išgrynina savo grynuolį, pamatydamas tai, kas jį asmeniškai paliečia. Kaip nuolankaus skaitytojo, kuris patiki tuo, kas jam papasakota.
(Ne)matymai – tai paroda apie apribojimus, kurių dėl tam tikrų priežasčių negalime peržengti, pamatyti kitaip, nei esame subrendę pamatyti, apie neįgalumą, kuris nepriklauso nuo mūsų, ir apie galimybes, kurios visgi yra.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.

Kai Valentynas Odnoviunas man pirmą kartą parodė šias savo fotografijas, valandėlę maniau, kad tai – planetos. Lyg ir Žemė. Lyg ir Marsas. O gal Mėnulis. Vienoje fotografijoje tos lyg ir Žemės kraštą jau nusklembia tamsa – užtemimas, o gal delčia. Tačiau netrukus šioje kosminėje poetikoje išryškėja įtrūkimai – žemynų pavidalai išskydę, rausvasis Marsas subraižytas, žydrojo apskritimo kraštas ne nudilęs, o atluptas lyg skardinė, Saturno gintare ryškėja kambario kontūrai. Vaizdas tarsi išsiverčia – pūsta kamuolio forma virsta skyle, į kurią įstatytas storas stiklas. Pro jį turėtų kažkas matytis, jei prieitum arčiau, bet fotografas neprieina, susifokusuoja į stiklą, į jame sutirštėjusias patirtis, kažko pėdsakus. Kažko negero – marsietiški rausvumai gali būti kraujas.

Pavadinimai išsprendžia fotografines mįsles – tai KGB ir „Stasi“ kalėjimų akutės Vilniuje, Rygoje, Cėsyje, Lvove, Berlyne. Pro jas buvo stebimi politiniai kaliniai. Dizainas universalus, bet kiekvieno patalpos tipo stebėtojų „akys“ – skirtingos spalvos, tarsi būtų svarbu išreikšti tapatybę. Vilniaus KGB kalėjimo pasivaikščiojimo kiemams stebėti skirtos akutės baltos – lyg Žemę būtų sukaustęs ledynmetis. Gintarinė – tai kalėjimo vienučių spalva Lvove ir Cėsyje, o kelios jų melsvos, net pilkos akutės suskaldytos ir užterliotos – tarsi jau savo gyvenimą baigiančios planetos. Nuteistųjų mirti kamera Lvove – niūriai mėlyna, jos išdraskytame kūne – atviri kraujuoti griaučiai. Žydrosios akutės „Stasi“ kalėjime Berlyne atrodo kaip dangus, nuo kurio lieki atribotas grubiai nudažyta balta siena. To paties kalėjimo „U-Boot“ požeminio skyriaus stikliukus fotografas stebi tarsi pro erdvėlaivio iliuminatorių iš dar didesnio atstumo.

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Filosofas Arthuras Danto straipsnyje „Kalifobija šiuolaikiniame mene“ aprašo šiuolaikiniame mene įsigalinčią grožio baimę. Kaip pavyzdį Danto nurodo Dieterio Rotho darbus. Šis menininkas savo kūriniams naudojo medžiagas (pvz., maisto atliekas), kurios ilgainiui imdavo pūti. Rothas savo santykį su grožiu nusako taip: „Nekenčiu, jeigu pastebiu, jog man kažkas ima patikti... tada iškart nustoju tai daryti. Taip pat jeigu kyla grėsmė, kad tai taps gražu.“ Panašią grožio baimę savo svarstymuose apie fotografijos situaciją Lietuvoje mato ir Agnė Narušytė. Recenzijoje „Fotografija (ne) akims“ (7 meno dienos, 2015-02-20) ji išryškino takoskyrą tarp dviejų fotografijos strategijų. Šiuolaikinis fotografas, išreiškiantis savo požiūrį į pasaulį vaizdais, tarsi yra pasenęs ir nebeatitinka šiuolaikiškos vaizdais persisotinusios kultūros būklės. Kita vertus, vaizdai yra paveikūs, jų atskleidžiamas grožis žavi ir gundo žiūrovą net šiandien. Agnė, apmąstydama Malvinos Jelinskaitės fotografijas, lygina jas su šiuolaikinės konceptualiosios fotografijos bandymais paneigti patį fotografijos vizualų išraiškumą. Jelinskaitės kuriami vaizdai tarsi naujai kelia klausimą apie vizualinės išraiškos galimybes, kai didelė dalis Lietuvos fotografų vietoj fotografijos praktikuoja ritualizuotą jos paneigimą. Galima būtų sakyti, kad šiuolaikinė fotografija išgyvena gal kiek pavėluotą konceptualizmo poveikį. Svarbu yra ne kas ir kaip vaizduojama, bet pati idėja. Fotografija bando peržengti pati save ir atverti tai, kas akiai nematoma apskritai. Toks ėjimas anapus juslinės raiškos yra paradoksalus pačios fotografijos vaizdingumo paneigimas. Jis įgyvendinamas gilinantis į techninius fotografijos realizavimo būdus arba pakeičiant fotografiją įvairiais ritualiniais gestais. Tačiau kokia prasmė daryti fotografiją, kuri neskirta žiūrėti? Ar tai ne tas pats kaip rašyti romaną, kuris būtų nepaskaitomas, ar kurti muziką, kuri būtų negirdima? Ar galima fotografiją ir kitus vizualinio vaizdavimo būdus atsieti nuo estetikos ir redukuoti į technines medijas ir jų fizinę būtį? Šie klausimai priminė man tarp filosofų vykstančią diskusiją apie estetikos ir grožio vaidmenį šiuolaikiniame mene.

Lietuvos kultūros sezonas atviliojo į Krokuvą ir mane. Važiavau su trimis fotografais: Gyčiu Skudžinsku, Rimaldu Vikšraičiu ir Gintaru Zinkevičiumi. Kitu reisu atvyko Gintaras Česonis ir Algirdas Šeškus, paskui dar prisijungė Indrė Šerpytytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Mus apgyvendino viešbutyje „Klezmer-Hojs“ Kazimeže – žydų rajone, kuris, naciams sunaikinus beveik visus jo gyventojus, ilgą laiką buvo apleistas, bet dabar šiek tiek atsigauna – čia veikia Žydų kultūros centras, XVI a. mokslininko, rabino Moses Isserles Remuh vardu pavadinta biblioteka ir keletas žydiškos virtuvės restoranų. Kaip ir dera viešbučiui tokiu pavadinimu (klezmer – tai aškenazių žydų instrumentinės muzikos žanras), jame dažnai apsistoja menininkai. Stevenas Spielbergas čia tikriausiai gyveno filmuodamas „Šindlerio sąrašą“, nes kaip tik netoliese, Plaszowo koncentracijos stovykloje, Oskaras Schindleris išgelbėjo 1098 jo fabrike įdarbintus žydus.

Tad vieną dieną praleidome tikrame-netikrame muziejuje tarp paveikslų raižytais rėmais ir krištolinių grafinų, antikvarinėse spintose kabindami drabužius, valgydami prie baltomis nertinėmis staltiesėmis dengtų stalų, klausydamiesi žydiškos muzikos. Atrodė, kad ši vieta mėgina neprisiminti kelių šimtmečių nesutarimų su Krokuvos piliečiais, tarsi tik taip galėtų panirti į palaimingo gyvenimo sapną, apsivilkusi auksu siuvinėtus išžudytųjų rūbus. O pati Krokuva, po kurią daugiausiai vaikščiojome tamsoje, atrodė kaip iš prigimties kalėdinis miestas, po visų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų paragavęs Austrijos-Vengrijos kultūros ir jau tuomet įspūdingą architektūrinių stilių katalogą papildęs secesiniais pastatais. Tarp jų gatvėmis ir bulvarais dunda mėlyni tramvajai, tarsi pasiskolinti iš princo žaislų dėžės, o senamiestyje niekas netrukdo grožėtis renesansine Audeklų hale (Sukiennice), nes pravažiuoja nebent širmių tempiamos baltos karietos.

Spalio 21–31 d. Kaune, galerijoje „Post“, vyko X tarptautinio medijų meno ir muzikos festivalio „Centras“ paroda „Remediacija“. Jos kuratorius Jurijus Dobriakovas siekė iš naujo aktualizuoti medijų meno sampratą ir apmąstyti jo trumpą istoriją Lietuvoje. Parodos dalyviai – žinomi jaunosios kartos ir dar tik neseniai baigę studijas menininkai: Arturas Bumšteinas, Vitalij Červiakov, Tomas Čiučelis, Mindaugas Gapševičius, Bartoš Polonski, Urtė Milda Širvinskaitė, Rimas Sakalauskas, Julijonas Urbonas, Aistė Viršulytė, taip pat 3xpozicija, VILMA.CC ir BALSAS.CC (parodos vaizdų galima rasti čia: http://www.letmekoo.lt/anton-zolo-ir-laima-stasiulionyte-cntrs/). Pristatydamas parodą kuratorius iškėlė klausimą: „Ar per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje susiformavo stipri ir gyvybinga medijų meno scena?“ Suintriguoti pakvietėme Jurijų Dobriakovą pasidalinti savo, kaip medijų meno procesų dalyvio, patirtimi.