„Mūzos aplanko tuos, kuriuos myli ir kurie myli jas....“ Ta gal net visa užvaldanti meilė žmoguje pasireiškia stipriu poreikiu kurti... ir tai nėra vien noro ar pasirinkimo dalykas. Gal net labiau kūrybiškos prigimties ar dar ko nors didesnio ir nevaldomo. Kaip tik ši prigimtis ir neleidžia rinktis tarp Euterpės, Polihimnijos, Uranijos, Aoidės ar Meletės. Kūrėjui subrendus dažniausiai paaiškėja, kad visos dvylika seserų yra to paties veido, balso ir gal net išvis jų ne dvylika, o tai viena būtybė. Dažniausiai tada jam atsiveria tikrieji gylis ir plotis, erdvė ir laikas, ribos ir sąlyčiai bei galimybė apsivalyti nuo ji kankinančios idėjos bet kuria iš dvylikos seserų kalba. Gal net ir kalba nėra tokia svarbi, nes juk dažniausiai kalbama apie tą patį, tik šiek tiek kitaip. Apie garsą, vaizdą, erdvę, laiką, esmą ir tapsmą. Apie patį kūrėją su jo mūza, kad ir kokia meilė juos sietų...
Architektūra neturi savo mūzos, nes ji yra erdvės ir laiko menas. Šios dvi abstrakcijos yra visa esančios ir kartu labai nestabilios mentalinės ar net maginės struktūros. Jų visapusiškai teisingai apibrėžti iš esmės neįmanoma, nes vos tik pabandžius jos pakinta ir joms sugalvota apibrėžtis iš karto tampa klaidinga. Todėl šias abstrakcijas tegalime atpažinti ir reflektuoti, lyg tai būtų oras, apie kurį galime kalbėti neatsakingai, kuriame visi esame, tačiau kuris yra neišvengiama būtinybė. Erdvė ir laikas yra tokia pati būtinybė architektūrai ir ją įsimylėjusiam kūrėjui. Keista, tačiau labai dažnai ši meilė ją mylinčiam leidžia pamatyti architektūrą šiek tiek kitaip. Be žavesio apvalkalo – esmingai, taip, lyg matytum jos tikrąją prigimtį. Dažniausiai (ne visada) ši pažinimo riba yra pasiekiama architektams. Tiesa, ne visiems, nes norint kalbėti apie orą reikia būti pajutus jo trūkumą. Pabuvus ties riba ar net peržengus ją ir grįžus atgal. Tai labai pakeičia architekto kalbėjimą lyg vis dar apie tą patį, tik jau iš esmės kitaip. Toks pasikeitęs, mylintis, neramus ir kalbantis mums atsiveria Romualdas Kučinskas. Jis kalba apie architektūrą ir tai, kaip ji matosi, prisiartinus prie tos pažinimo ribos, už kurios net pats kalbėjimas būna beprasmis. Architektūra jam yra erdvė ir laikas, o kalbėjimo forma – fotografija. Rizikingas pasirinkimas architektui mintyti apie savąjį meilės objektą. Nes ir ši forma turi savo ribas, kanonus ir kompozicijos dėsnius, kuriuos Kučinskas laužo nedvejodamas, naikina ir vėl sukuria. Gali būti, kad kalbant apie laiko ir erdvės absoliutus kitaip neįmanoma. Jis bando atpažinti juos architektūroje, per architektūrą ir aplink architektūrą, sujungdamas erdvėlaikį į vieną lydinį. Jo fotografijos reiškia tą patį, tik šiek tiek kitaip. Tai erdvė be horizonto ribos, kurioje esame mes ir yra veikėjas, kuria, matydami architektūros ir dangaus ribas, vos vos judame, suvokdami begalinio laiko visetą; erdvė su menama horizonto riba, kurioje matome architektūros kismą laike per jos išorę, o po to vidų, kur ir mes, ir veikėjas laiką suvokia kaip tikrovę, vienodai veikiančią visus, ir su kuria kiekvienas susiduria tiesiogiai, kur esame lygiaverčiai šio absoliuto atžvilgiu; erdvė su dinamišku menamu horizontu, kur mes ir veikėjas pernešami į menamą mentalinę, gal net vaikystės erdvę, kurioje viskas įmanoma ir kur it veidrodžių karalystėje viskas yra taip pat, bet šiek tiek kitaip, kur plokštuma nebėra plokštuma, o riba tėra sutartinis dalykas ir durys tarp skirtingų pasaulių. Šioje erdvėje ir mes, ir veikėjas panardinami į erdvėlaikio dviprasmiškumo būseną, kuri dar kartą parodo mus supančios tikrovės reliatyvumą; erdvė „čia ir dabar“, kur jau tiktai mums kaip kūrinio veikėjams yra parodomas šio fenomeno artumas ir prigimtis, fotografiją su sava vidine erdvėlaikio terpe paverčiant erdviu daiktu, kuriame laikas lyg atskiriamas ir rodomas jį supriešinant su mūsiške kasdiene tikrove. Čia vėl tegali atpažinti ir pajusti ribą tarp čia pat, šalimais esančio, bet iš esmės kitokio būvio ir dabarties. Erdvė „vėliau“, kurioje jos kūrėjas, veikėjas ir ten buvę mes esame prisiminimo įspaudas. Jo reikšmė paprastai atsiveria po kurio laiko ir parodo, ar kūrėjo kalbėjimas buvo tikras, o meilė neapsimestinė. Tai dar viena – laiko riba, už kurios paaiškėja tikroji erdvėlaikio meno kokybė, kur lyg kalbėta apie tą patį, tačiau iš esmės kitaip.
Paroda veikia iki kovo 15 d.
Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.
