Nesibaigiantys linkėjimai iš tamsos

Jei menotyrininkas Vidas Poškus rašo giriamąją recenziją apie savo žmonos tapybą, nebijodamas motyvuoti tuo, kad ją myli ir (todėl?) jos kūriniai atrodo puikūs, tai aš sakau: eina sau visi interesų konfliktai, aš irgi galiu rašyti apie paties Vido parodą „nePApabaigta tapyba“, nes ja džiaugiuosi, nors ši eksponuojama mano namų galerijoje. Kaip rašo autorius:

„Pasakymą nePApabaigta tapyba galima vertinti ir suprasti keliomis prasmėmis. Pirmas dalykas, kartais tampantis probleminiu klausimu, ir su kuriuo susiduria ne vienas, tapantis ne klasikinės – daugiasluoksnės tapybos būdais, glūdi kur tapybos pradžia ir, ypač – kur jos pabaiga? Šių eilučių, o ir eksponuojamos tapybos autorius kūrybinio proceso metu dažnai daro pauzes, stabtelna, galop stoja, mąstydamas, jog galėtų dar dirbti, tačiau verta sustoti. Tad šioji tapyba iš tiesų yra „nepabaigta“ (...). Kita vertus, nePAbaigtumas visame šiame žaidime turi ir literatūriškai konceptualų aspektą. Ne vienoje kompozicijoje apropriacijos bei citavimo būdais yra pasinaudojama Lietuvos dailės klasikų – tokių kaip Jono Zenkevičiaus, Vincento Smakausko ir kitų – piešiniais bei eskizais. Sąmoningai naudojami tapyboje nerealizuoti (nepabaigti) objektai, juos tiesiog Pabaigiant ir įpučiant kitokios – poškiškos dvasios.“

Gyventi su parodomis yra nauja patirtis, kai prabudus brėkštant, lėtai iriantis per tankią ryto prieblandą iki viryklės kaisti kavos, nuo sienų moja kūriniai. Ekspozicija. Kartais nedegu šviesos – mėgstu stebėti dienos atėjimą, kai rytas susiglamžęs lyg kokia besiskleidžianti aguona. Aš irgi dar susiglamžiusi, Vido Poškaus nutapytos būtybės – iš pirmo žvilgsnio taip pat, tas mane pralinksmina. Kas rytą.

– Kavos? – klausiu tų, kurios neša deglus („Fakelai, spartakiada Alytuje kokiais aštuoniasdešimtaisiais“) šiepdamos smulkius dantukus, tikėdamosi man pašviesti, nes už lango nuostabioji Lietuvos šlapdriba ir vakaro tamsa prasideda nuo pat ryto. Poškaus tapyba – irgi iš tos tamsos, nes menininkas tapo pagal senųjų meistrų tradicijas – ant tamsaus (šiuo atveju – juodo) grunto. Ir ne tik tuo Poškaus kūriniai panašūs į gerą menotyrinį tekstą – jie pilni nuorodų ir citatų, sluoksnių ir klodų, tiesioginių arba ne. Patį tapybos audinį, jos formą dažnai sunku apibūdinti, tenka ieškoti beveik poetinių formuluočių, kurios galėtų bent kiek perteikti sodraus potėpio malonumą, atsainų jo neišbaigtumą, matinius paviršius, ant kurių, kaip Petkevičaitės-Bitės portrete, šviečia pastozinė neono spalvos dėmė – veidas. Čia Vidas pasakoja istoriją apie rašytoją, kuri turėjo negalią – kuprelę, todėl jos fotografijoje, rastoje kažkokiame tarpukario žurnale, pečiai atrodo itin platūs, „gražiai platūs“. Tai menininkui pasirodė išraiškinga, ką jis tikrai perdavė nutapytame portrete – Petkevičaitė-Bitė yra vienas šilčiausių ir išraiškingiausių šios parodos kūrinių. Kas rytą rašytoja man merkia akį, nors to jaukumo kupini ir šalia susirinkę „Stovintys“ iš Alytaus. Chebrytė „išsirikiavusi viena gražia linija, visi skirtingi, visi panašūs, visi labai geri ir visi patenkinti savimi“, kaip rašo apie juos autorius. O aš tiesiog mėgaujuosi jų paveiksline kompanija. Matinėje paviršiaus tamsoje vos išsiskiriančia pieštuko linija nužymėtos kojytės trypčioja savo vizualinį ritmą, o rausvos apvalios galvutės (kaip ir kai kurie kiti šios parodos personažai) primena Raimundo Sližio herojus, tačiau be pastarojo buržuazinės prabangos kritikos, besiribojančios su tiesiog saldžia salonine tapyba. Ne, Vidas per daug atsainus, negalintis net paveikslo pagrindo preciziškai pasiruošti. O tapo jis ant popieriaus, akrilu, tad kartais aiškiai matyti prastai įtempto popieriaus raukšlės.

– Atsargiai, – sako jis, – šis paveikslas labai sunkus.

Ir iš tiesų sunkus, kaip popierius gali tiek sverti? Tada menininkas pasakoja, kad nutapyto kūrinio nenuima nuo porėmio, o vėliau ant viršaus tempia kitą popierių ir vėl tapo. Taigi šie paveikslai pilni įvairiausių turinių, nematomų taip pat. Kartais žiūrėdama į kūrinius pamąstau, kaip jie atrodytų, jei Vidas preciziškai uždažytų kraštelius, idealiai įtemptų. Nežinau, nes šie tapiniai pilni chaotiškos gyvybės, spontaniškumo, visai nesiekiant demonstruoti virtuoziškumą, tarsi tyčia neužbaigiant. Sodrus potėpis kartais primena Povilo Ričardo Vaitiekūno paveikslus, tik Poškaus „Baltramiejus“ ateina ne iš archajinio kaimo, žalios vasaros gamtos, jame – ne nudilusių medinių buities rakandų koloritas. Vido žmogučiai skinasi kelią iš istorijos, praėjusio laiko tamsos, kur Graikija lygi Alytui, o Vytautas bėga persirengęs moteriškais drabužiais. Tiesa, jis po miškus klaidžioja ankstesnėje Poškaus parodoje. Begaliniai kultūros, žinių ir legendų laukai. Gal todėl matinė juoda spalva, vyraujanti paveiksluose, visai neturi baugumo, ji tarsi nužymi plotus, kur mūsų atmintis negeba nieko nupiešti.

– Kas šis gemaliukas? – klausiu, na ne itin gražiai apibūdindama mažo žmogeliuko figūrėlę, brendančią kartu su didesne per mėlyną vandens bangą.

– Antinojas ir Karakala, – atsako autorius ir aš kiek susigėstu, nes tos istorijos tikrai nepamenu, tačiau aišku, kaip ir priklauso šiuolaikiniam menui, ji parašyta greta, tapusi ekspozicijos dalimi, tereikia atidžiai skaityti.

Privalu paskaityti ir apie minėtąjį „Baltramiejų“, nes Poškaus nutapytojo pirmtakas – Alsėdžių šventasis, pirmasis žinomas vyro aktas Lietuvoje (XVII a. pradžia), kuriame Baltramiejus nuogas, „maksimaliai nuogas – net oda nulupta, stovi sau nušviestas anapusybės ir nors tu ką!“, rašo Vidas prie pavadinimo. Bet reikia pažymėti – menininko aiškiai nedomina nei kančios motyvas, nei religiniai kankinystės aspektai, jam tai daugiau tiesiog vyro aktas, menotyrininkas lengvai nurodo tapytojui pasigilinti į formą, suteikiant kitus, visai savus ir gerokai švelnesnius turinius. Taip, Vido kūriniai būtent jaukūs, nestokoja ir subtilios ironijos, kaip tos „Grandies“ merginos („tiksliau – 106-oji grandis, organizacijos „Jaunoji Lietuva“ aktyvios narės ir entuziastingos dalyvės, patriotės ir sportininkės, amžinai besišypsančios ir gražios“), aš kasdien džiaugiuosi jas priėmusi gyventi ant savo sienų, o taip nutinka nedažnai. Paveikslai lyg draugai – ne kiekvienas tampa tuo, kurį matydamas džiaugiesi, ypač matydamas kasdien, o humoro jausmas man atrodo draugystei būtinas.

Bet norėčiau grįžti prie Baltramiejaus, netekusio odos, nes ir tekstą norėčiau užbaigti (neišsigąskite!) reklama arba menininko pažadu, kurį, pasikalbėjus apie tuos sluoksnius bei vidinius turinius, davė Vidas, sumanęs įvykdyti savo paveikslo išrengimą. Striptizą, išlukštenimą, odos nuėmimą arba tiesiog mažutį madingąjį meninį savo paveikslo tyrimą, nuimdamas vieną po kito ant porėmio užaugintus kūrinius, taip komponuodamas dar vieną pasakojimą iš įvairių jau sukurtų anksčiau. Taigi, gebėjimas augti iš praeities ar nerti ten, lyg antikvarui ieškant naratyvų, vaizdų, kitų inspiracijų, matyt, yra viena žavesnių Vido Poškaus savybių, nesvarbu, ar jis rašytų tekstus apie kitus menininkus, jų kūrybines erdves – studijas, Vilnių, ar persikūnytų į menininką, dailiai suderindamas lobių ieškotojo džiugesį ir meilę pačiai tapybai, jos medžiagos jusliškumui, pieštuko paliktai faktūrai.

Taigi, mielieji, moja deglais baltos būtybės („Fakelai“) šią jau nebeprašvisiančią dieną, linkėjimus siunčia Alytaus chebrytė bei gražios sportininkės ir patriotės, šypsosi Petkevičaitė-Bitė, primindami, kad tamsa visai nebūtinai turi reikšti depresiją, šūksniais apie kurią, kaip kasmet, jau pildosi feisbukas. Prieblanda gali būti minkšta, sodri, jauki, pilna makabriškų personažų, dar neišpakuotų, neįkūnytų istorijų, pačios būsimybės ar neištyrinėtų praeities plotų, kaip Vido Poškaus tapyboje.

Paroda veikia iki gruodžio 15 d. Aistės Kisarauskaitės namų galerijoje „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius) Aplankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318