7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gyvenimo sodo obuoliukai

In memoriam Romanas Vilkauskas (1949–2018)

Viktoras Liutkus
Nr. 25 (1262), 2018-06-22
Dailė In memoriam
Romanas Vilkauskas, „Natiurmortas su obuoliais“. 1980 m.
Romanas Vilkauskas, „Natiurmortas su obuoliais“. 1980 m.

Atrodo, tai buvo vakar: Plinkšių dvaro parkas, paežerė, dažai ir teptukai, kuklios drobelės ar kartono lapai, akvarelės su vasara trykštančios, sultingos Žemaitijos vaizdais, ilgos vakaronės, persunktos minčių ir kalbų apie meną ir menininkus, svajonės apie būsimą dailininko kelią. Romanas tuomet jau buvo įkėlęs koją į tapybą, išbandęs plenerą su vietiniais dailininkais mažeikiškiais, įstojęs į tapybos studijas, todėl atrodė pasitikintis, mokantis parinkti ir pasiūlyti motyvus, dalijantis patarimus man, bandančiam nulieti akvarelę ar nupiešti alavinį arbatos puodelį... Ramus, užtikrintas jo elgesys ir kalbos spinduliavo rimtą nusiteikimą tapybos studijoms. Dabar tas „vakar“ jau virtęs aptrupėjusiomis nutolusios jaunystės akimirkomis, bet nuolat nušvintančiomis atmintyje. Prabėgo beveik pusė amžiaus.

 

Draugo jau nebėra. Skaudi, ne laiku atėjusi netektis, jau būtasis laikas.

 

Žvelgiu atgal į jo tėkmę ir matau, kad Romano gyvenimo kelionėje daug ką lėmė charakteris, genai, prigimtis. Iš jų atėjo vertybės, motyvacija, jausenos ir sprendimai, galbūt formavosi aplinkos matymo būdas, piešiančios rankos brėžis. Apsisprendimas nuo pat mokyklos suolo Mažeikiuose vedė dailės link, jis, galima sakyti, esmingai nubrėžė ir aiškią viso gyvenimo liniją. Ji niekada nebuvo nutraukta neapgalvotų sprendimų, sulaužyta atsiradusių sunkumų, iškraipyta vienalaikių pagundų. Užsispyrimas, tikslo žinojimas, nebijojimas konfrontuoti su sovietinio meno ir visuomenės propaguojamais „idealais“ grūdino dailininką, padarė savotišku tapybos vienišiumi, pasiryžusiu įrodyti ir ginti savo poziciją.

 

Kitaip ir negalėjo būti: Romano asmenyje nebuvo kompromiso su melu, apsimetinėjimo ar spekuliacijos mene ir gyvenime. Nepriimtinas jam atrodė spalvingas, ekspresyvus, estetiškas lietuvių tapybos rūbas, dėvimas kaip meistrystės ir šiuolaikiškumo kaukė. Kažkada diskutuojant bičiulio Mindaugo studijoje Romano pasakyti žodžiai „faktas yra viskas!“ buvo savotiškas jo mintyse ilgai brandintas, bet nesurašytas kūrybos manifestas. Lyg ištikimybės šūkis laiko dvasiai, kasdienybės stebėjimo tiesai, matymo tikrumui. Kai žiūri į dailininko natiurmortus, į juose surikiuotus daiktus, nutapytas pašto dėžutes, garažo duris, kiemo tvorą ar skrupulingai ištapyto laikraščio motyvą su obuoliukais, pajunti nesumeluotą gyvenimo skonį, nenudailintą kasdienybę. Paprastumo išpažintį.

 

Iš genų, iš tėvų aplinkos atėjo ir požiūris į istorinį laiką. Romanas dažnai, kalbėdamas apie istoriją, sakydavo, kad arsininkų tapyba jam kvepianti Antano Smetonos laikais, kaip priminimas tikrosios Lietuvos istorijos. Minėdavo tėvą, besiklausantį „Amerikos balso“, mėgo žiūrėti senas nuotraukas, iš jų pasirinkdavo paveikslų motyvus. Sąjūdžio metai, laisvės šūkiai neužklupo netikėtai: visada širdyje nešiojosi Lietuvos nepriklausomybę. Mokėjo istoriją užčiuopti elementaria natiurmorto detale, krintančiu šešėliu, asketiška daiktų kompozicija, pilkõs ar gelsvõs laikraščių faktūros imitacija.

 

Socialumas ir istorizmas jam buvo įgimti, atsiverdavo kalbose ir kūriniuose, kaip pats pasisakė viename interviu, „aš tapau laikmečio ženklus“. Kai baigęs studijas su šeima atsikėlė į Šiaulius, „dokumentavo“ šio miesto istoriją: tapė nušiurusias senų fabrikų sienas, nubalintą vandentiekio bokštą, aklas kiemo garažų duris ir monotoniškas daugiabučių laiptines. Vaizduoti „kaip yra“ skatino dailininko pasiryžimas būti savo laiko liudytoju, paslėpti emocijas, bet ne paties dailininko požiūrį. Mėgo tapyti obuoliukus, paskleistus ant laikraščio, ne sezaniškai, o taip, kad atrodytų „daiktiški“, konkretūs, su šviesos ir šešėlio jungtimi.

 

Vėliau į kūrybą (tapybą, akvareles) atėjo pokario tremtys ir netektys, artimųjų ir giminių istorijos. Nepamirštami jo ištapyti laikraščiai, optiškai imituotos jų faktūros, apgaulingas alfabetas, o laikraštiniai interjerai, atrodo, patys kvepėjo istorija, stulbino tapymo technikos tobulumu ir taikliai parinktų detalių potekstėmis. Ilgainiui jie virto antrąja autoriaus signatūra, vizitine kortele. Regis, tik vakar Šiauliuose buvo atidaryta ir buvusio Penketo paroda, prie kurios Romanas labiausiai prisidėjo ir kurioje įtikinamai pademonstravo savo tapybos įtaigą bei meistriškumą. Tuomet šiauliečiai pamatė, kokio „kalibro“ menininkas gyvena ir kuria jų mieste. Bet, kaip sakoma, savam kieme pranašu nebūsi. Nedaugelis iš kolegų tapytojų suprato autoriaus tapybą, skirtingą ir polemizuojančią su vadinamosios gudaitiškos mokyklos ir jau minėtų arsininkų principais, nedaug jis teturėjo bendraminčių tapytojų gretose. Pripažinimas, deja, pirmiausia atėjo iš užjūrio...

 

Dabar jau matau visą Romano gyvenimo sodą, jo stojiškos kelionės lauką, pilną prikritusių geltonų ir raudonų obuoliukų, regiu aukštai iškeltas, anūkams išdrožtas vėjarodes, girdžiu, kaip suklega pavenčiuose vaikų pabaidyti paukščiai. Matau, kaip Ventos tėkmė kažkur šalimais neskubriai ir tyliai nuvingiuoja Latvijos link, palydėta dailininko žvilgsnio, ji vyniojasi per vaikystėje išbraidytas pievas. Jos pageltusios, priblukusios, kaip ir tie nutapyti laikraščiai, daug laikraščių. Nėra debesų, saulėta birželio vasara, kaitri ir balsą smaugianti mūsų paskutinio atsisveikinimo diena. Dar išgirstu, kaip skimbteli aukštybėse Romano tėvelio smuiko stygos.

 

2018 06 18

Romanas Vilkauskas, „Natiurmortas su obuoliais“. 1980 m.
Romanas Vilkauskas, „Natiurmortas su obuoliais“. 1980 m.