7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paveikslas – kaip lūkestis

Arvydo Baltrūno personalinė paroda „Sidabriniai+“ Panevėžio „Galerijoje XX“

Agnė Kulbytė
Nr. 18 (1212), 2017-05-05
Dailė
Arvydas Baltrūnas, „Neregys prie tvenkinio“. 1991 m.
Arvydas Baltrūnas, „Neregys prie tvenkinio“. 1991 m.

Priešvelykinėmis šių metų savaitėmis Vilniaus „Arkos“ galerijoje veikė tapytojo Arvydo Baltrūno personalinė paroda „Sidabriniai+“. Ją galima pavadinti tapytojo pamėgto sakralinio žanro interpretacijų apžvalga, apimančia maždaug dvidešimties metų jo kūrybos laikotarpį. Kolekciją sudaro tapybos darbų serijos, nutapytos 1989–1994 ir 2015–2017 metais. Dabar ši paroda veikia „Galerijoje XX“ Panevėžyje, rugpjūčio pabaigoje ją numatyta eksponuoti „Klaipėdos galerijoje“.

 

Religinė tema šio tapytojo kūryboje yra besitęsianti, nuolat esanti šalia kitų jo plėtojamų temų ir motyvų. Ji yra tarsi harmoningo, ramaus, sukaupto tikrovės matymo išraiška, o gal ir nerimastinga tokio išsipildymo paieška. Vaizduojamieji siužetai neapauginami asmeniniais ar buitiniais motyvais, vyrauja labai paprastos, krikščioniškąją ikonografiją perteikiančios biblinių siužetų scenos (įkvėpimo tapytojas semiasi iš senųjų meistrų, ypač El Greco). Paveiksluose – viena ar dvi figūros simboliniame fone („Apreiškimas“, 1992 m., „Gundymas ant šelmens“, 1990 m.), centruota kompozicija su kryžiumi ar kalno simboliais, minios ir figūros motyvai („Pasirodymas žmonėms prie Jordano“, 1993 m., „Gimusiojo pasveikinimas“, 1990 m.).

 

Tačiau kaip tik šis tapytojo savaip sprendžiamas religinių scenų vaizdavimui būdingas schematizmas intriguoja ir turinio, ir formos požiūriu. Ar tai sąmoningai pasirinktas raiškos būdas, ar neišvengiama neomodernistinės tapybos vaizdavimo inercija? Juk, apibendrintai tariant, Baltrūno kūriniams tiktų gana įprasti neomodernistinės tapybos apibūdinimai, susiejant ją su vadinamosios lietuviškos koloristinės tapybos atspindžiais, su religinių siužetų schemas savitai interpretavusių tapytojų – Vaidoto Žuko ar Leonardo Gutausko – plastine kalba. O gal tai intuityviai apčiuopta siekiamybė, apsauganti nuo postmodernistinio žvilgsnio, ironijos? Kad ir kaip keista, dabartinėje dailėje būtent religiniai siužetai dažnai tampa paskata įvairiausiems meniniams eksperimentams ar grynam prasmių žaismui kurti. Religiniai simboliai ir schemos išardomi ir perkuriami, pabėgant nuo jų pirminių reikšmių, dažnai jas ištirpdant medžiaginių, fizikinių tapybos dalykų tyrinėjimuose.

 

Tad tam tikri vaizdavimo rėmai šiuo atveju turi prasmę ir gilesnę potekstę, o apžiūrėjus parodą autoriaus deklaruojamas grynai plastinio monochromijos-sidabriškumo konstatavimas įgauna platesnių, simbolinių reikšmių. Baltrūno kuriami tapybiniai vaizdiniai palaiko savotišką distanciją tarp turinio ir formos, tokią svarbią religinių motyvų interpretacijai. Anot tapytojo, siužetai paveiksluose yra tik atspirties taškas ir jie skirti žiūrėjimui – kontempliacijai, lėtam, net intravertiškam žvilgsniui. Tačiau formos dalykai, tokie kaip šviesos ir šešėlių lipdymas ar formos struktūravimas, čia nėra „tyrinėjami“, – subtiliai išsaugoma plastinių dalykų simbolinė prasmė.

 

Žvalgantis parodos erdvėje ne tiek norisi sekti potėpių, spalvų pėdsakais, klampinti žvilgsnį tapybiniame paviršiuje, o kaip tik priešingai – pristabdyti tapybinių potyrių šėlsmą, nes stebėjimo akimirką ryškėja scena, atsiveria kažkas svarbaus. Ilgiau pabuvus šventųjų figūros iškyla, lyg iki tol glūdėjusios vaizduotės atmintyje, iš įstrigusių klasikinių ar bažnytinių paveikslų, o sidabriniai tonai prasisklaido – spalvos ima gilėti, tirštėti, atverdamos realiausių peizažų iliuzijas: bėgimo į Egiptą nakties, Prisikėlimo ryto ar Paskutinės vakarienės žvakės šviesos kuriamą atmosferą.

 

Sidabriškumas – talpiausias simbolis ir įtaigiausia plastinė priemonė, kas Arvydo Baltrūno darbuose nedalomai susilieja į visumą. Čia nejuntama šiuolaikiniams kūriniams būdingo „turinio–formos“ reikšmių manipuliavimo, nesižavima jų tariamu sukeitimu vietomis. Tapytojo lūkestis yra paveikslas, turintis filosofinę – parodymo, atvėrimo – reikšmę, tai, kas nuo tikrovės yra atplėšta ir gali sukelti kitokias nuotaikas ir pajautas nei realybėje. Kaip yra sakę Mondriano sekėjai – niekas dar nėra matęs, „kaip paveikslas atrodo iš tikrųjų“. Baltrūno kūriniai leidžia išgyventi džiugų ir iškilmingą amžinųjų biblinių scenų rimtumą.  

 

Paroda veikia iki gegužės 22 d.

„Galerija XX“ (Laisvės a. 7, Panevėžys)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 12–18 val.

Arvydas Baltrūnas, „Neregys prie tvenkinio“. 1991 m.
Arvydas Baltrūnas, „Neregys prie tvenkinio“. 1991 m.
Arvydas Baltrūnas, „Apreiškimas I“. 1992 m.
Arvydas Baltrūnas, „Apreiškimas I“. 1992 m.
Arvydas Baltrūnas, „Prie stalo“. 2016 m.
Arvydas Baltrūnas, „Prie stalo“. 2016 m.
Arvydas Baltrūnas, „Gundymas ant šelmens I“. 1990 m.
Arvydas Baltrūnas, „Gundymas ant šelmens I“. 1990 m.
Arvydas Baltrūnas, „Pasirodymas žmonėms“. 1993 m.
Arvydas Baltrūnas, „Pasirodymas žmonėms“. 1993 m.
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas