Akvariumas – bet kokio dydžio vivariumas, turintis bent vieną permatomą sieną. Jame laikomi ir eksponuojami įvairūs vandens augalai bei gyvūnai.

Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.

Lenkų teatro režisierius, scenografas, dramaturgas ir pedagogas Krystianas Lupa, pripažįstamas vienu iškiliausių Europos teatro menininkų, šių metų lapkričio 7-ąją pasitinka aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Šia proga verta priminti 2020 m. Lietuvoje išleistą jo knygą „Utopija. Laiškai aktoriams“ (iš lenkų kalbos vertė Živilė Pipinytė; Vilnius: „Teatro tekstų biblioteka“).

Meno žmogui labai sunku mėgti meno mugę, nes čia jau be tušo išnyra toji meno kentauriškoji dalis, kuri verčia kūrinius produktais, prekėmis ir paslaugomis (puošti namą, biurą, demonstruoti išprusimą, ambicijas, pažiūras, libido ir t.t.). Prireikia pereiti į patikimo ir viliojimo režimą, kas tikrame mene dažnai asocijuojama su dvasine prostitucija, prisitaikymu, konjunktūra, amatininkiškumu blogąja prasme. Kita vertus, kaip mes džiaugiamės, kai gero menininko (-ės) gerą darbą nuperka, – juk tai poveikio pripažinimas, išteklių tolesnei kūrybai užtikrinimas, kūrybos kaip apmokamos veiklos įteisinimas.

Spalio 12–29 d. vyksiantis festivalis „Nepatogus kinas“ parodys daugiau nei 50 filmų žmogaus teisių, politikos, aplinkosaugos ir socialinėmis temomis. Tradiciškai paprašėme festivalio programos sudarytojų „7 meno dienų“ skaitytojams pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.

Lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio muziką daugiau mažiau pažįsta profesionalai. Platesniems sluoksniams, net ir koncertus lankančiai publikai, ji beveik nežinoma. Retsykiais Szymanowskis suskamba, ypač iniciatyvą parodžius mūsų atlikėjams. Neminint senesnių laikų, kuriuos įprasta išmesti iš atminties kaip „kultūros dykumą“, jau Antrosios Respublikos laiku Rusnė Mataitytė bent porą kartų yra atlikusi Pirmąjį smuiko koncertą, o Nacionalinė filharmonija 2007 m. paminėjo kompozitoriaus 125-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines. Iškilmingą koncertą tuomet surengė maestro Antonio Wito diriguojamas Varšuvos filharmonijos orkestras, pristatęs minėtą smuiko koncertą ir kitus kūrinius.

Tapytojas Eugenijus Antanas Cukermanas parodas rengia ne taip dažnai, todėl kiekviena jų yra laukiama. Nors, aišku, Cukermanas pirmiausia žinomas dėl savo abstrakčiosios tapybos, kurią pradėjo kurti dar praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, taigi, dar tuo laikotarpiu, kai abstrakcionizmas nebuvo oficialiai leistina meninė raiška, šiuo metu AP galerijoje veikiančioje parodoje „Plenerų aplankas“ tapybos nėra, čia eksponuojami tik jo piešiniai ant popieriaus iš pastarųjų keleto metų vasarinių plenerų. Parodos ekspozicija aiški ir paprasta, be įmantrybių ar keistesnių niuansų, tad belieka aptarti tik pačius piešinius. Abstrakčioji dailė, kitaip nei figūrinė, nėra vaizdinis pasakojimas, čia neatrasi nuoseklaus naratyvo ar numanomo siužeto.

Ketvirtasis artistinių iniciatyvų festivalis „Salve“, vykęs Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje Vilniuje, buvo skirtas Vilniaus 700 metų jubiliejui ir Miko Petrausko 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Tarp kitų programų rugsėjo 24 d. buvo rodoma režisierės Eglės Tulevičiūtės muzikinio spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“ premjera. Du seansai nedidelę salę sausakimšai pripildė publikos, gyvai reagavusios į veiksmą.

Rugsėjo 8 d. Daugpilio Marko Rothko meno centre atidaryta 4-oji tarptautinė Latvijos keramikos bienalė „Neramūs vandenys“ (Troubled waters) Peterio Martinsono prizui laimėti. Parodą nuo 2016 m. rengia Latvijos šiuolaikinės keramikos centras su Rothko meno centru. Priminsime, kad bienalėje renkami laureatai Latvijos ir tarptautinėje kategorijose, jie dalijasi 20 tūkst. eurų prizinį fondą. Peteris Martinsonas (1931–2013) – iš Daugpilio kilęs garsus latvių keramikas, kurio  kūrybinis palikimas saugomas Rothko meno centro Martinsono namų galerijoje.

Nuo tada, kai Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ ėmė gausti nematytais teatro virsmais, praėjo dvidešimt metų. Šį laikotarpį nužymi trijų moterų – meno vadovių – svarstymai, pasirinkimai, meniniai matymai ir nesustojančios sielas virpinančio ir etinius klausimus keliančio teatro paieškos. Apie visą šį „Sirenų“ laiką pasakoja trys festivalio meno vadovės, savaip ženklinusios ir tebeženklinančios festivalio dvidešimtmetį: Elona Bajorinienė, Audra Žukaitytė ir Kristina Savickienė.