„Karalius Rogeris“

Lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio muziką daugiau mažiau pažįsta profesionalai. Platesniems sluoksniams, net ir koncertus lankančiai publikai, ji beveik nežinoma. Retsykiais Szymanowskis suskamba, ypač iniciatyvą parodžius mūsų atlikėjams. Neminint senesnių laikų, kuriuos įprasta išmesti iš atminties kaip „kultūros dykumą“, jau Antrosios Respublikos laiku Rusnė Mataitytė bent porą kartų yra atlikusi Pirmąjį smuiko koncertą, o Nacionalinė filharmonija 2007 m. paminėjo kompozitoriaus 125-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines. Iškilmingą koncertą tuomet surengė maestro Antonio Wito diriguojamas Varšuvos filharmonijos orkestras, pristatęs minėtą smuiko koncertą ir kitus kūrinius. Nuo to laiko prabėgo keliolika metų, užaugo nauji muzikos mėgėjai, nauja koncertų publika. Šiai Valstybinio simfoninio orkestro koncertas rugsėjo 28 d., kuriame pirmąsyk Vilniuje suskambėjo opera „Karalius Rogeris“, prilygo naujai intriguojančiai pažinčiai su Szymanowskiu. Filharmonijos salė buvo pilnutėlė! 

„Karalių Rogerį“ kompozitorius kūrė ilgai, 1914–1924 m. laikotarpiu, ir, pasak lenkų šaltinių, skausmingai. Tai naujojo kūrybinio braižo vaisius, nepanašus į ankstyvuosius kūrinius, kuriuose juntama vokiečių kompozitorių – Richardo Strausso, Maxo Regerio ir kt. – įtaka. 1914 m. keliaudamas po Siciliją, Šiaurės Afriką, Szymanowskis pajunta ypatingą Rytų ir Antikos trauką. Šios ir gerokai dviprasmiškesnės idėjos plazda operos siužete. Keliami klausimai, į kuriuos vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Ar Rogeris pasiduoda Piemens siūlomai pagundai atsisakyti savo vertybių vardan visiškos laisvės? Paskutinės Piemens replikos „iš aukštybių“ (mat garsas sklido iš salės balkono): „Pas save! <…> Kviečiu į nesibaigiančią kelionę, į džiaugsmingą šokį! Pas save! Kviečiu jus!“ Nežinia, ar jis laimi, ar pralaimi, ką jam reiškė Roksana, apie kurią negalvoja, lieka vienas ir garbina saulę...

Veikalas panašesnis į oratoriją, misteriją, alsuojančią simbolistiniais motyvais, prasidedančią mįslingu fortepijono minoriniu arpeggio, tarsi įvedant į kokį sapną. Kažkas kūrinį labai tiksliai pavadino muzikine drama su graikų tragedijos atšvaitais. Trys veiksmai – Bizantiškas, Rytietiškas ir Antikinis – tarytum trys kontrastingos dalys rutuliojasi atitinkamo kolorito muzikoje. Ypač ryškus bizantinio veiksmo garsų peizažas su būdingu daugiabalsiškai giedančiu choru, reprezentuojančiu bažnyčios tiesas. Įspūdingai antrame veiksme suskamba rytietiški motyvai, išryškinant būdingų intervalų sekas, instrumentų tembrus. Kompozitorius atsisako ankstesniuose kūriniuose vyravusios faktūros su gausia temų polifonija. Dabar melodiją veda per spalvingą skambesį, kurio svarbiausias dėmuo – harmonija. Taigi harmonija veikia melodiką, ir tai išskirtinė Szymanowskio muzikos savybė, suteikianti individualų braižą.

Kūrinyje keliamos idėjos atsiradimo laikotarpiu buvo itin drąsios, o muzika – itin originali. Matyt, neatsitiktinai operos premjera 1926 m. Varšuvoje nesulaukė didesnių pagyrimų. Veikalas gerokai aplenkė laiką. Tik XXI a. jis buvo pripažintas ir įvertintas kaip lenkų ir pasaulio muzikos šedevras. Šiuolaikinį žmogų opera traukia dėl savo daugiasluoksniškumo, galimybės suvokti ir interpretuoti labai skirtingai. Juk šį veikalą gali suprasti kaip homoseksualumo problemų tyrinėjimą, kaip gamtos ir kultūros priešpriešą, kaip besąlygiškos laisvės troškimą. Vidinių konfliktų kamuojamas titulinis operos herojus galiausiai pasiduoda Piemens gundymui ir atsisako savo vertybių. Ar jis laimėjo, ar pralaimėjo? Galima samprotauti ir taip: Rogeris prarado viską, bet atrado žmogiškumą...

Lenkijoje šiame amžiuje opera statoma gana skirtingai, arba ryškiau eksponuojant homoseksualumo temą, arba koncentruojantis į žmogaus būties problemas. Režisierius Mariuszas Trelińskis, Vilniuje pastatęs drąsų ir provokuojantį „Borisą Godunovą“, ne kartą kūrė „Karaliaus Rogerio“ spektaklį ir, kaip rašo lenkų spauda, nesikartojo, keitė koncepciją.

Vilnietiškas koncertinis operos atlikimas, tiesą sakant, jau buvo antras, nes tikroji lietuviška premjera įvyko Kaune, Pažaislio festivalyje. Pati jos negirdėjau, tik nemažai gerų atsiliepimų. Tad pirmieji įspūdžiai – apie tai, kas skambėjo Vilniuje. Pradėsiu nuo reikšmingo fakto, kad imtis šio veikalo Gintarą Rinkevičių paskatino Edgaras Montvidas, o maestro, kaip žinome, drąsių sumanymų nesibaimina. Montvidas pirmą kartą Piemens partiją padainavo 2015 m. su Charles’io Dutois diriguojamu Bostono simfoniniu orkestru, paskui su tuo pačiu orkestru, diriguojamu Antonio Pappano ją pakartojo Romoje. Jei ne pandemija, Edgaras šia partija būtų debiutavęs Milano „La Scala“ teatre. Susižavėjęs kūriniu dar prieš kelerius metus siūlė jį Pažaislio festivaliui, bet svajonė išsipildė tik šiemet. Suburtas puikus atlikėjų būrys: baritonas Brettas Polegato (Rogeris), Lauryna Bendžiūnaitė (Roksana), Edgaras Montvidas (Piemuo), Mindaugas Jankauskas (Edrisi), Tadas Girininkas (Arkivyskupas), Rita Preikšaitė (Diakonė), berniukų choras „Ąžuoliukas“ (vadovas Vytautas Miškinis), Kauno valstybinis choras (vadovas Robertas Šervenikas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Kūrinį, kaip minėjau, dirigavo Gintaras Rinkevičius.

Visi išvardinti atlikėjai su savo užduotimis susitvarkė pagirtinai. Ypač užtikrintai jautėsi Montvidas, kuriam Piemens partija jau įsigėrusi į atmintį. Kiti turėjo įdėmiau žvilgčioti į natas, nes visos partijos reikalavo ypatingo dėmesio ne tik muzikai, bet ir žodžiui. Lenkų kalba, man regis, dainavimui gana sunki, o ypač – šiame kūrinyje, kurio libretą rašė tada dar visai jaunas Jarosławas Iwaszkiewiczius. Tiesą sakant, jei nebūčiau klausydama sekusi lenkiško libreto, didesnės dalies dainuojamo teksto nebūčiau supratusi. Ne visiems solistams sekėsi aiškiai jį ištarti. Beje, radijas darė įrašą, bus galima pasiklausyti dar kartą.

Na, bet svarbiausia – muzikos plotmė, kuri buvo atlikta su dideliu polėkiu. Visi solistų balsai suskambėjo, derėjo su kuriamo personažo charakteriu ir emocijomis. Bendžiūnaitei teko labai aukštos tesitūros partija, kurioje ji jautėsi laisvai ir nevaržomai. Nedideles partijas raiškiai padainavo Girininkas ir Preikšaitė, atskleisdami savo herojų ryžtą. Jankausko kuriamas mįslingas Edrisi buvo labai įtikinamas, o kai kurios jo raiškios replikos girdėjosi su visu aiškiai tariamu tekstu. Lankstų ir išraiškingą dainavimą pademonstravo svečias iš Kanados Polegato. Jo Rogeris blaškėsi tarp savo minčių, norų ir troškimų, kuriems solistas atrado tikslių niuansų ir balso spalvų. Pagirtinai pasirodė Kauno choras bei „Ąžuoliuko“ berniukai.

Orkestras su kūrinio partitūra susitvarkė puikiai, vienas po kito vėrėsi spalvingi, emocingi kūrinio puslapiai su gausiais pučiamųjų solo, neleidę nei minutei atsipalaiduoti. Dirigento ranka tvirtai valdė visą muzikinį vyksmą. Po didelių forte bangų vis dėlto pagalvodavau: filharmonijos salė tokiam veikalui per maža. Bet ką darysi, kitos nėra, tenka susitaikyti su tuo, ką turime. Belieka pasveikinti orkestrą, chorus, visus dainininkus ir, žinoma, maestro Gintarą Rinkevičių. Publika jiems plojo ilgai ilgai.