Šiųmečių „Sirenų“ tarptautinė programa paskatino dar kartą susimąstyti apie aktorių ir žiūrovų ryšį, kuris gali būti labai įvairus, pasižymėti intelektualumu, draugiškumu, kūniškumu, geidulingumu, atvirumu, formalumu, žaisme, estetiniu grožiu ir kt. bei derinti ne vieną bruožą. Festivalis pasiūlė skirtingus ryšio variantus, o kaip kraštutinius jo polius pasirinkau pirmoje šio teksto dalyje aptartą spektaklį „Nejaukos slėnis“, kuriame vaidino robotas humanoidas, ir slovėnų aktorių Urošo Kaurino ir Vito Weiso darbą „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. Pastarasis papildo šių metų festivalio temą „Kūnas“, susitelkdamas į roboto priešybę scenoje – aktorių.

Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ nustebino kitoniškumu – daug metų su festivaliu siejamus didelius užsienio šalių teatrų pastatymus pakeitė kamerinio intymumo kupini spektakliai-paskaitos. Šis žanras nebuvo vienintelis šių metų „Sirenas“ vienijantis vardiklis, tačiau ir tarp kitų tarptautinės programos spektaklių sklandė panaši asmeninių istorijų šmėkla. Artimą ryšį su žiūrovais spektaklyje „Sūnelis“ taip pat kūrė ir režisierė bei pagrindinė aktorė Nataša Živković, kartu su aktoriais Danieliu Petkovićiumi ir Loupu Abramoviciumi supažindinusi festivalio žiūrovus su Balkanų burnešų (moterų, davusių skaistybės įžadą ir tapusių vyrais) kultūriniu reiškiniu.

Labai džiaugiuosi, kad į Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ šįmet atvežtas spektaklis „Cerebrum“. Belgų neuromokslininko ir aktoriaus Yvaino Juillardo monospektaklyje-paskaitoje išgirdome pasakojimą apie žmogaus smegenų veiklą. Pirmiausia – apie amžiną mūsų nesusikalbėjimą lemiantį skirtingą tos pačios realybės priėmimą. Džiugu, kad spektaklyje apsilankiusi teatro profesionalų ir mėgėjų bendruomenė galėjo sau priimtina forma susipažinti su svarbia informacija, padedančia aiškinti ir visuomet subjektyvią meno percepciją.

– <...> Išvis kodėl jūs jaučiatės turį teisę nuspręsti už kitą žmogų? Juk tai – baisi teisė, ji retai kada veda prie gero. Bijokitės jos! Ji neduota ir gydytojui.

– Ji kaip tik ir duota gydytojui! Ir pirmiausia – jam! <...> Be šitos teisės nebūtų ir jokios medicinos! (Ištrauka iš Aleksandro Solženicyno knygos „Vėžininkų korpusas“)

Gyvenimas priminė – prieš dvejus metus bandžiau parašyti nekrologą, skirtą Vilniaus tarptautiniam teatro festivaliui „Sirenos“. Tikriausiai tuo metu norėjosi kažką įrodyti, kažką keisti, gerinti. Jei šiandien kas nors paklaustų, kaip vertinu ką tik pasibaigusias, kūno temai dedikuotas „Sirenas“, atsakyčiau paprasta, neįmantria, lietuviško liūdesio kupina melodija, tokiu pašvilpavimu, kurį atlikčiau išsitraukusi savo vyrišką pasididžiavimą, t.y. lytinį organą. Įsivaizduokit – dviem pirštais suimu penio galvutę ir patimpčiodama už apyvarpės sukuriu dainuojančios, kažkokią melodiją vapančios burnos iliuziją. Patikslinimas: tai detali spalio 5 d. „Sirenose“ matyto spektaklio „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ vienos iš mikroscenų rekonstrukcija.

Šiųmečio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje būta net keturių spektaklių-paskaitų. Iš jų su nūdienos realijomis koja kojon žengė lenkų režisierė Magda Szpecht, pristačiusi su nuodinga Kremliaus dezinformacija kovojantį aktyvistinį internetinės erdvės judėjimą „Cyber Elf“. Belgas Yvainas Juillardas mokslo populiarinimo pobūdžio paskaitoje „Cerebrum“ pakvietė prisiliesti prie smegenyse glūdinčių paslapčių. O Šveicarijoje kuriantis menininkas Simonas Sennas Lietuvos žiūrovams pristatė net du projektus – spektaklius-paskaitas „Būti Ariele F“ ir „dSimon“, kuriuos noriu apžvelgti išsamiau.

Šiuolaikinius klausimus apie kūną ir lytį, kūną ir technologijas, kūną ir ekologiją, kūną ir mokslą, kūną ir protą, kūną ir sielą ir t.t. kelia šiųmetis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Jo tema „Kūnas“ taip pat apima kūną ir teatrą. Nuo seno scenoje nebūtinai vaidina aktoriai – stebuklingai atgyja lėlės ir objektai, valdomi žmonių. 2015 m. „Sirenose“ pristatytame grupės „Rimini Protokoll“ projekte „Remote Vilnius“ žiūrovų kūnai tapo pagrindiniais veikėjais, o projekte „NACHLASS, kambariai be žmonių“ (2017 m. „Sirenos“) istorijas pasakojo erdvės, daiktai ir balso įrašai.

Žmogaus ir kompiuterio ryšys darosi vis glaudesnis. Jis neišvengiamai tampa vis svarbesniu tarpininku socializuojantis, pramogaujant, dirbant. Didelę dalį karantino praleidome virtualioje erdvėje – nuotoliu dalyvaudami paskaitose, susirinkimuose, netgi šventėse ir spektakliuose. Mūsų kasdienybėje technologijos veikia kaip savitas kūno tęsinys. Tad ir šiemet festivaliui „Sirenos“ pasirinkus kūno temą, dažnas spektaklis apie ją kalbėjo būtent per sąveiką su technologijomis.

„Kai pamačiau šį spektaklį Avinjono festivalyje 2018 m., likau sukrėsta to, kaip įtaigiai kūrėjai mane panardino į pasaulį, kuriame nebevyravo binarinė lyties sąvoka“ (Kristina Savickienė). Tai ištrauka iš daugelio turbūt labiausiai laukto Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ spektaklio „Sausasis sezonas“ aprašymo (žiūrovų salė buvo sausakimša). Tačiau jau kitą vakarą buvo parodytas „Būti Ariele F“, kuriame salė buvo pustuštė ir kuris tikrai nebuvo laukiamiausias. Ir tik jame įgavo prasmę pradžioje cituojami žodžiai – nes būtent Arielė atsisakė binarinės lyties sąvokos.

Urošas Kaurinas ir Vito Weisas – Slovėnijos teatro aktoriai, šokėjai, atlikėjai, autoriai, apdovanojimų pelnę scenos menininkai, dirbantys valstybiniuose ir nevalstybiniuose teatruose bei įvairiuose projektuose. Kaip aktorius, Kaurinas Lietuvos žiūrovams pažįstamas iš į 2021 m. „Sirenų“ programą įtraukto spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ (rež. Oliver Frljić, Slovėnijos jaunimo teatras, 2016). Šių metų festivalio tarptautinėje programoje bus rodomas jų spektaklis „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ (2018). Tai antroji spektaklių trilogijos „Herojus“ dalis.