Žmogus (ir) mašina

Žmogaus ir kompiuterio ryšys darosi vis glaudesnis. Jis neišvengiamai tampa vis svarbesniu tarpininku socializuojantis, pramogaujant, dirbant. Didelę dalį karantino praleidome virtualioje erdvėje – nuotoliu dalyvaudami paskaitose, susirinkimuose, netgi šventėse ir spektakliuose. Mūsų kasdienybėje technologijos veikia kaip savitas kūno tęsinys. Tad ir šiemet festivaliui „Sirenos“ pasirinkus kūno temą, dažnas spektaklis apie ją kalbėjo būtent per sąveiką su technologijomis.

„Nejaukos slėnyje“ (rež. Stefanas Kaegi, „Rimini Protokoll“, 2018) vaidina šio spektaklio dramaturgas Thomas Melle. Tiksliau, vaidina jo kopija – robotas humanoidas, kuriam Melle suteikė savo balsą, mintis ir išvaizdą. Susidūrimas su tokiu aktoriumi teatro scenoje labiausiai neįprastas savo paprastumu – stebėdamas šį humanoidą nepajunti „nejaukos slėnio“ fenomeno, kai roboto panašumas į žmogų būna per daug realistinis ir dėl to pasidaro nejauku. Daug keisčiau tai, kaip lengva šį humanoidą priimti, jausti jam empatiją, juoktis iš jo sąmojo ir su juo tapatintis – žiūrėti į jį kaip į tikrąjį Melle pavidalą.

Kalbėdamas dramaturgo vardu humanoidas skaito mums paskaitą: sužinome, kad jis nepakenčia kartotis pradedančių interviu, kai turi viešinti savo knygas, nemėgsta kalbėti apie save, atsiverti publikai, kad turi bipolinį sutrikimą. Savo robotizuotos kopijos sukūrimas Melle’i yra savotiška galimybė pasiekti tobuliausią savo pavidalą, galintį kartoti tą pačią paskaitą begalę kartų, būti saugiu tarpininku kalbant apie jį patį, niekada nepailsti ir nepatirti sunkių dienų. Išgirstame apie humanoido kūrimo ypatumus, apie neišvengiamą žmogaus robotiškumą, apie tai, kokie esame nuspėjami: kad palankiai reaguojame į tam tikrus žmogaus gestus ir roboto atributus (kurie čia ir naudojami), kad dažnai negalime pasakyti, ar mūsų pirmieji prisiminimai iš tiesų yra tikri, o ne susikurti iš nuotraukų ir tėvų pasakojimų. Galiausiai Melle pasišaipo iš mus kartais apleidžiančio gebėjimo perskaityti CAPTCHA (ženklų atpažinimo) testą, patvirtinantį, kad nesame robotai.

Humanoido-Melle paskaitoje plėtojama ir Alano Turingo istorija: tai matematikas, kompiuterijos pradininkas, iki šių dienų naudojamo dirbtinio intelekto atpažinimo testo išradėjas, kuris per Antrąjį pasaulinį karą nulaužė vokiečių naudotą „Enigmos“ kodą ir išgelbėjo, kaip numanoma, 14 milijonų gyvybių. Turingo ir Melle linijos kardinaliai priešingos: žmogus-mašina ir mašina-žmogus – neįtikėtino proto genijus ir rašytojas, kurį nuolat išduoda jo paties smegenys, panirdamos į manijos ar apatijos epizodus. Tačiau spektaklio pabaigoje abu juos, tiek Turingą, tiek Melle įkūnijantį humanoidą, suvienija bendra žmonijos išdavystė. Nors Turingas buvo genijus, išgelbėjęs daugybę gyvybių, vėliau, kai pripažino savo homoseksualumą, buvo žiauriai nuo jo „gydomas“.

Su Melle humanoidu įvyksta kažkas panašaus – per spektaklį įdėmiai jo klausomės, laikomės žiūrovo etiketo (juk labiausiai motyvuoti netriukšmauti jaučiamės būtent dėl „aktoriaus“). Tačiau vos spektakliui pasibaigus ir kūrybinei komandai pakvietus apžiūrėti muziejine tvorele aptveriamą humanoidą, publika akimirksniu pamiršta užsimezgusį tarpusavio ryšį. Staiga Melle-humanoidas tampa savita gamtos išdaiga, žmonių zoologijos sodo eksponatu, aplink kurį sparčiai renkasi jį fotografuoti norintys žiūrovai. Humanoidas, nebyliai besižvalgantis aplink, kelia tikrąjį nejaukumą – suvokimą, kad net ir pripažindami tokius nežmoniškus ir, rodos, istorijoje amžiams nugulusius poelgius kaip Turingo „gydymas“, niekad nesame per toli nuo gebėjimo juos pakartoti.

Spektaklyje-paskaitoje „Cyber Elf“ susitinkame su jaunosios kartos lenkų režisiere Magda Szpecht, kuri, Rusijai sukėlus karą Ukrainoje ir migrantų krizę Lenkijos pasienyje, nusprendė stabdyti savo veiklą teatre ir tapti „kibernetiniu elfu“. Iš Lietuvos kilusios šios slaptos organizacijos nariai yra nematoma, tačiau labai svarbi jėga prieš pasaulyje vykstančius neramumus. Kaip rodo organizacijos pavadinimas, jos nariai veikia virtualioje aplinkoje: daro viską – nuo melagienų demaskavimo socialiniuose tinkluose ar naujienų portaluose iki informacijos apie Rusijos karo nusikaltimus rinkimo ir archyvavimo.

Žiūrovą pasitinka mokslinės fantastikos pasaulio atmosfera: dūmai, elektroninė muzika, trys ekranai, rodantys įvairiausią informaciją (nuo apsaugos kamerų Ukrainoje filmuojamų vaizdų iki programavimo kodo eilučių), laidais apraizgytas darbo stalas, iš už didelės kompiuterio kėdės kyšanti nusisukusios režisierės galva su elfo ausimis. Matome detalių – arbatinuką su puodeliais, knygas, smilkalinę, augalus ir purkštuką su vandeniu, – primenančių kambario jaukumą ir kartu faktą, kad „elfo“ darbo vieta dažniausiai yra jo paties namai.

Szpecht paskaita – tai išsamus pasakojimas apie „kibernetinių elfų“ veiklą, Rusijos propagandos (ir propagandos apskritai) veikimo mechanizmą ir pagrindinius jo varžtelius. Aiškiai parodoma, kad šiuolaikiniame kare kardinaliausias pokytis yra ne karinės technikos naujovės, o tai, kad kova vyksta ne tik fiziniame mūšio lauke. Gyventojų naudojamuose socialiniuose tinkluose propaganda tampa subtiliu įrankiu melagienomis ir automatizuotais komentarais kurti konfliktus, dvejones ir vesti šalį į susiskaldymą. Tad ir „kibernetinių elfų“ ar bet kokių kitų tokios specifikos kibernetinių aktyvistų veikla yra gyvybiškai svarbi, tačiau Europoje, deja, vis dar egzistuojanti pilkojoje zonoje.

„Kibernetinių elfų“ veiklos įvilkimas į teatro apdarą paveikus: nesiklausome vien tik sausos informacijos, bet ir stebime Szpecht, nors ir teatralizuotoje, tačiau savo darbo aplinkoje, įkūnijančią veikėją, kuri jai taip pat padeda susidoroti su darbo įtampa. Įsileisdama į vizualiai pagražintą savo dabartinį pasaulį didelį informacijos kiekį Szpecht perteikia įtraukiai ir lengvai. Tai svarbi paskaita, kurią verta išgirsti žmogui, gyvenančiam XXI amžiuje ir aktyviai besinaudojančiam jo teikiamais patogumais.