O jei iš jūsų atvaizdo pagamintų virtualų kūną?

Šiųmečio Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje būta net keturių spektaklių-paskaitų. Iš jų su nūdienos realijomis koja kojon žengė lenkų režisierė Magda Szpecht, pristačiusi su nuodinga Kremliaus dezinformacija kovojantį aktyvistinį internetinės erdvės judėjimą „Cyber Elf“. Belgas Yvainas Juillardas mokslo populiarinimo pobūdžio paskaitoje „Cerebrum“ pakvietė prisiliesti prie smegenyse glūdinčių paslapčių. O Šveicarijoje kuriantis menininkas Simonas Sennas Lietuvos žiūrovams pristatė net du projektus – spektaklius-paskaitas „Būti Ariele F“ ir „dSimon“, kuriuos noriu apžvelgti išsamiau.

Tą patį vakarą pamatyti iš eilės du to paties menininko scenos kūrinius – nedažnas nutikimas. Abu nagrinėja savitai šiurpius, su nauja technologine realybe susijusius niuansus. Iš to paties virtualumo plaukiančios temos nesusidvejina ir atmintyje šie du projektai nesusilieja į vientisą masę. Ir tai tik į naudą, ypač atsižvelgiant, kad abu kūriniai – pametinukai (2020-ųjų „Būti Ariele F“ ir 2021-ųjų „dSimon“). Trumpam į šalį nustūmusi skirtingas temas, didžiausią skirtį tarp jų įvardyčiau gana paprastai: „Būti Ariele F“ turėjo šiokių tokių pretenzijų į meniškumą ir su saviraiška susijusio jautrumo, o „dSimon“ – ne.

„Būti Ariele F“ aprašyme išvardytas temas ir probleminius taškus spektaklyje-paskaitoje galima sekti tiesiog papunkčiui. Sennas, paaiškinęs, kaip prie viso to priėjo, svarsto technologijų paveiktos kūno sampratos ir teisės vietos (ar jos nebuvimo) ginant savąjį aš internetinėje erdvėje klausimus. Vis dėlto pagrindą patiesia pats kūrybinis procesas, kurio, regis, būta daug patrauklesnio, nei pavyko pristatyti scenoje.

Sennas, internetu įsigijęs merginos 3D nuotrauką, su kolegų pagalba sukūrė virtualų judantį kūną, į kurį gali „įsliuogti“ užsidėdamas virtualios realybės akinius ir kūno jutiklius. Baugina jau vien tai, kad savanoriškai nuogo kūno nuotraukoms pozavę modeliai nežino, ką interneto svetainėje jų skaitmenines kopijas nusipirkę klientai darys. Vienintelis saugos kodas – sutartyje pažymėta, kad modelių atvaizdų negalima naudoti seksualinio pobūdžio turiniui. Toks saugiklis, žinoma, gerai, bet jis viso labo tik pirmo laipsnio apsauginė, lengvai nulaužiama spynelė. Su technologijų pagalba kaip drabužį apsivilkęs svetimą nepažįstamos moters kūną, Sennas kreipėsi ir į teisininką, ir į jam merginos nuotrauką pardavusią kompaniją. Jausdamasis nejaukiai dėl to, kad virtualiai įsiliejo į svetimą kūną, Simonas ėmėsi ieškoti merginos, kurios atvaizdą įsigijo. Ne per dieną ir ne per dvi, bet socialinių tinklų apipintame pasaulyje merginą surado.

Štai čia, minint jųdviejų pažintį, galima išskirti dar vieną kūrėjo užčiuoptą jautrią, tačiau šiek tiek rankose pavartytą ir numestą temą. Virtualiai įslinkęs į moters kūną, Sennas patyrė kai ką daug stipresnio nei virtualios realybės, kaip šokiruojamai tikroviškos aplinkos, jaudulį. Jį netikėtai užklupo supratimas, kad būti moters kūne patinka, jis tapatinasi su šia nauja skaitmenine oda, savo judesiais, kuriuos pamatė moteriškų bruožų pavidalu. Tai persikėlė ir į fizinį buvimą – jis ėmė eksperimentuoti su moteriškais drabužiais, kosmetika.

Naujais pojūčiais ir mintimis Sennas ypač degė pasidalyti su mergina, kurios skaitmeniniu atvaizdu naudojosi. Vis dėlto atgalinio ryšio, kurio tikėjosi, nesulaukė, mat mergina nebuvo nei už, nei prieš, – išgirdusi svetimo žmogaus patirtis, susijusias su jos skaitmenine versija, paprasčiausiai sutriko. Suglumimas, atsižvelgiant į keistas aplinkybes, išties tikėtina reakcija. Šiuo atveju šmėsteli neišsipildžiusių lūkesčių ir troškimo būti suprastam žlugimas. Simonas netikėtu būdu sužinojo sau pačiam naujų, iki tol nepažinių dalykų ir nesitvėrė noru pasipasakoti žmogui, kuris su šia patirtimi glaudžiai susijęs. „Būti Ariele F“ paviršiuje tarp technologijų ir virtualios realybės glūdi bendražmogiški savęs pažinimo ir norėjimo būti suprastam klodai. Gaila, bet tokią jautrią patirtį kūrėjas pateikė neįtaigios paskaitos formatu, o kartais, kai savo atradimus bandė apžaisti teatriniais elementais, tai atrodė reikalinga tik tam, kad pagrįstų kūrinio kategoriją: ne tik paskaita, bet ir spektaklis.

„dSimon“ – paskaita apie dirbtinį intelektą (DI), pavadintą Senno vardu. O pavadintas jis taip todėl, kad sudarytas iš Simono Senno asmeninio turinio – elektroninių laiškų bei įvairių tekstų. Ir nors pats Sennas sako, kad DI tekstuose dažnai gali atpažinti dalelę savęs, ši technologija dar nėra tobula (jei tobulumas reiškia panašumą į žmogų), jos pateikiami atsakymai dažnai būna nelogiški. Senno kūrybinis projektas tarsi pateisina pats save, kai menininkas projektoriuje rodo nuotrauką, kurioje žymima, kokiose srityse dirbtinis intelektas jau pranoko žmogų, o kokiose ne. Taigi kūryba ir menai – žmogui būdingi užsiėmimai, iki kurių technologijai dar toli. Tiesa, klausimas, kiek toli. DI kūrimo pradžioje šiam iki mūsų buvo šviesmečiai, bet dabar distancija gerokai susitraukusi.

Vienas esminių pasakojimo apie DI momentų – šio polinkis pasukti blogais keliais, generuojant piktus, rasizmo, homofobijos persmelktus tekstus. Programuotoja Tammara Leites, dirbusi kartu su Sennu, aiškinosi, kas paskatino DI taip elgtis. Prieš įdiegiant asmeninį Senno turinį, intelektui jau buvo suteiktas informacinis pagrindas iš įvairiausių interneto šaltinių. Todėl Leites išvada kaip ir aiški – DI spjaudosi piktais žodžiais, nes viešai prieinami duomenys kupini etninės, seksualinės, rasinės, klasinės, lyčių diskriminacijos, istoriškai išsikerojusios sociume. Kaip įstrigus tokiame turinyje persilaužti ir nusiraminti? Programuotoja DI maitino net Friedricho Nietzsche’s tekstais, nuo ko vargšeliui pasidarė tik blogiau. Galiausiai sumanyta DI supažindinti su religija ir šis placebas suveikė.

„Cerebrum“, kalbantį apie neurologinį neišsemiamumą, įvardijau kaip mokslo populiarinimo žanrą, o Senno projektams taikyti tokios apibrėžties nesu linkusi, nes pirmame plane atsiduria ne technologijos kaip tokios („Cerebrum“ atveju – smegenys ir jų kuriama tikrovė), bet asmeninė menininko patirtis, su jomis sąveikaujant.

Kūrėjų pasirinktos formos diskutuotinos dėl meninio įtaigumo – rezultatų pateikimo formatas priminė veikiau projekto ar jau sukurto darbo idėjos pristatymą kokioje nors meno mugėje. Tačiau jos parodo, kad skirtingų disciplinų sujungimas kūrybiniam darbui gali duoti įdomių rezultatų apmąstant žmogaus būvį, sąveikaujant su technologijomis. 2022-aisiais DI pasitelkimas taip nebestebina, bet „Būti Ariele F“ atskleista viena iš daugelio interneto „laukinių vakarų“ pusių tikrai gali pastūmėti suklusti tuos, kurie nebuvo apie tai girdėję. Džiugu, kad „Sirenos“ Vilniuje sutelkia aktualią, kasdieniam žvilgsniui neįprastą kūrybą, užgimstančią už mūsų kiemo ribų.