Vienoje finalinių scenų aktorė, ką tik vaidinusi žudiko merginą ir vieną iš žudynėse dalyvavusių jaunuolių, perskaito Wisławos Szymborskos „Teatro įspūdį“. Tai eilėraštis apie šeštąjį veiksmą, kai prisikėlusieji iš mirusiųjų vainikuoja žmogžudystes, pasitaiso perukus, išsitraukia durklus iš krūtinių, nusiima nuo kaklo kilpas, ir žuvusieji kartu su gyvaisiais išeina prieš publiką, lenkiasi po du ir po vieną, tvirtai žinodami, kad rytoj viskas kartosis, o dabar kantriai laukė užkulisiuose, nenusivilkdami kostiumų, nenusivalydami grimo, ir tai jaudina labiau už tragedijos tiradas, bet labiausiai įkvepia uždangos kritimas, kai pro mažą plyšelį matyti į gėlės žiedą tiesiama ranka, kita – imanti nukritusį kardą, o trečia, nematomoji, suspaudžia gerklę...

2015 m. po ilgų diskusijų ir abejonių Vilniuje nuo Žaliojo tilto buvo nukeltos sovietinės skulptūros. Keturios skulptūros, vaizduojančios ideologinius motyvus – „darbo liaudies“ ir raudonosios armijos kareivių poras, pačiame miesto centre išstovėjo net dvidešimt ketverius metus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Spalio 1 d. „Menų spaustuvėje“ parodytas į „Sirenų“ festivalio programą įtrauktas Olštyno miesto Stefano Jaraczo teatro spektaklis „Lengvi dalykai“, kurį režisavo Anna Karasińska, išties nesudėtingas. Režisierė pati parašė tekstą, sukurdama ne dramą, o šmaikštų pasakojimą apie dvi skirtingų kartų aktores, kurias vaidina Milena Gauer ir Irena Telesz-Burczyk. Spektaklyje daug kalbama, o kalbant pasigirsta ir įdomesnių pamąstymų.

Nuo tada, kai Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ ėmė gausti nematytais teatro virsmais, praėjo dvidešimt metų. Šį laikotarpį nužymi trijų moterų – meno vadovių – svarstymai, pasirinkimai, meniniai matymai ir nesustojančios sielas virpinančio ir etinius klausimus keliančio teatro paieškos. Apie visą šį „Sirenų“ laiką pasakoja trys festivalio meno vadovės, savaip ženklinusios ir tebeženklinančios festivalio dvidešimtmetį: Elona Bajorinienė, Audra Žukaitytė ir Kristina Savickienė.

„Man visad kyla klausimas, kodėl žmonės ima interviu: ar jiems smalsu ką nors konkrečiai sužinoti? Įamžinti tam tikrų procesų fragmentus? Skaitydamas daugelį interviu nesuprantu, kokia klausiančiojo ir kalbančiojo motyvacija, ir man greit pasidaro nuobodu. Praėjus savaitei po pokalbio su Ingrida gavau pirmą interviu juodraštį, jis man itin nepatiko – ne dėl to, kad klausiančioji nebuvo pasiruošusi ar susidomėjusi ir atsakantysis negebėtų atsakyti (o gal ir negeba?). Atrodo, kad ši forma niekaip neatliepia to, ko iš tikrųjų norima paklausti, ir to, kuo iš tikrųjų norima pasidalinti. Viliuosi, kad redakcija publikuos šį komentarą lyg įžangą į pokalbį. Pirmieji du klausimai skambėjo taip: „Kodėl pasirinkote teatro režisūrą?“ ir „Ar dabar keistumėte šį pasirinkimą?“ Mano atsakymai pasirodė beviltiški, dėl to paprašiau, kad publikacija prasidėtų maždaug ties mūsų pokalbio viduriu“, – Naubertas Jasinskas.

Lenkų teatro ir kino režisierė bei dramaturgė Anna Karasińska sukūrė tokius spektaklius,  analizuojančius patį teatrą ir jo elementus (aktorių, publiką ir kt.), kaip „Evelina verkia“ („Ewelina płacze“, „TR Warszawa“, 2015), „Antras spektaklis“ („Drugi spektakl“, Poznanės lenkų teatras, 2016), „Fantazija“ („Fantazja“, „TR Warszawa“, 2017), „Viskas išgalvota“ („Wszystko zmyślone“, Krokuvos Senasis teatras („Stary Teatr“), 2017), „2118. Karasińska“ („Nowy Teatr“, 2018) ir kt. Kūrinys „Lengvi dalykai“ („Łatwe rzeczy“, Olštyno miesto Stefano Jaraczo teatras, 2021) bus parodytas festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje.

Režisierius Tadas Montrimas sukūrė tokius spektaklius kaip „Dėdė Vania“ (Vilniaus senasis teatras, 2019), NO FAKE* („Sirenos“, 2020), „Ein Elefant“ (Vilniaus mažasis teatras, 2022). Kaune kartu su Justu Terteliu organizavo „Fluxus“ festivalį (2022).

Drįstu teigti, kad man labiausiai įsiminė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 70-mečiui skirtas šventinis koncertas. Įspūdį padarė ir mokinių koncertas, ir tai, kad pasveikinti jubiliato atvyko berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Tikrai nesitikėjau, jog bendras dviejų skirtingų kolektyvų (dainos ir šokio) atliktas kūrinys padarys tokį įspūdį, dar kartą įrodantį, kad tikras, iš širdies atliekamas menas gali atsakyti į bet kokius, mums visiems rūpimus klausimus.

Skverbimasis ne tik į dabartį, bet ir į mirusiųjų pasaulį, prisipažinsiu, glumina, nepaisant žinojimo, jog prie ekscentriškų įrankių greit priprantame. Pavyzdžiui, 2021 m. pradžioje ne vienas džiaugėsi ką tik pasirodžiusiu įmonės „MyHeritage“ pasiūlytu „Deep Nostalgia“ produktu. Čia demonstruojami žinomų istorinių asmenybių veidai sumirkčioja, nusišypso, galima stebėti ir subtiliai besikeičiančią niekada gyvai nefilmuoto žmogaus mimiką. Mat senovines fotografijas bendrovės puslapyje koregavo neuroninių tinklų programa, „atgaivinanti“ pasirinktą veidą trumpame vaizdo įraše.

Kažin ar šiandien ką nors nustebintume pareiškimu, jog kasdieniame gyvenime mus supa kūno funkcijas pratęsiantys automatai arba asmens tapatybę analizuojančios „protingosios programėlės“. Įvairiausi skaitmeniniai padėjėjai kartais būna gana aktyvūs, netgi įkyriai besibraunantys į dėmesio lauką. Kai kurie mūsų įprato prie vadinamųjų asmeninių, nuolat besimokančių, asistentų.