Festivalinis aktoriaus kūnas

Gyvenimas priminė – prieš dvejus metus bandžiau parašyti nekrologą, skirtą Vilniaus tarptautiniam teatro festivaliui „Sirenos“. Tikriausiai tuo metu norėjosi kažką įrodyti, kažką keisti, gerinti. Jei šiandien kas nors paklaustų, kaip vertinu ką tik pasibaigusias, kūno temai dedikuotas „Sirenas“, atsakyčiau paprasta, neįmantria, lietuviško liūdesio kupina melodija, tokiu pašvilpavimu, kurį atlikčiau išsitraukusi savo vyrišką pasididžiavimą, t.y. lytinį organą. Įsivaizduokit – dviem pirštais suimu penio galvutę ir patimpčiodama už apyvarpės sukuriu dainuojančios, kažkokią melodiją vapančios burnos iliuziją. Patikslinimas: tai detali spalio 5 d. „Sirenose“ matyto spektaklio „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ vienos iš mikroscenų rekonstrukcija.

Šis slovėnų spektaklis festivalio programoje žadino smalsumą ir lūkesčius, nes vis dar puikiai prisimenu efektingą Slovėnijos jaunimo teatro sceninį manifestą pernykštėse „Sirenose“. Režisieriaus Oliverio Frljićiaus spektaklis „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ tąkart dovanojo visą seriją įkvepiančių sceninių metaforų, tarp kurių įsiminė Lietuvos trispalvės skuduriukas, ištrauktas iš anuso, o gal vaginos, kam rūpi, ir gana iškilmingai eksponuotas vėliavos pagerbimo ceremonijai. Tik tąkart festivalio organizatoriai buvo gudresni: puikiai žinodami, ką veža į Lietuvą, sultingesnių spektaklio scenų neišeksponavo plačiajai visuomenei išankstinės reklamos tikslais kaip kokio Romeo Castellucci „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, visą provokuojamą turinį palikdami kunkuliuoti siauroje festivalinės publikos terpėje.

Vienas iš šių metų „Herojų“ aktorius Urošas Kaurinas vaidino pernykštėje slovėnų provokacijoje. Šį kartą malonumą pažinti meniškai proaktyvų Balkanų teatrą slovėnai dovanojo dviese – Kaurinas su kolega aktoriumi Vito Weisu „Sirenose“ pristatė klasikinį tarptautiniams festivaliams skirtą aktorinį benefisą „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“, antrąją jųdviejų kurtos trilogijos „Herojus“ dalį. Išties „Herojuje“ įžvelgiau klasikinio aktorinio benefiso bruožų, skirtumas tik tas, kad dar, matyt, joks benefisas pasaulyje nebuvo suvaidintas nuo pradžios iki galo dviejų visiškai nuogų aktorių.

Po šio spektaklio likau tvirtai įsitikinusi: nuogas kūnas ne visada yra būdas atsiverti žiūrovui. Kartais nutinka taip, kad nusirengei, bet nieko neatsitiko, netapai artimesnis ir suprantamesnis publikai. Man asmeniškai įdomu žiūrėti į nuogą kūną teatro scenoje, kai nuogumas yra didžiausia žmogaus esmės koncentracija, ir nesvarbu, ar šis kūnas gražus, ar ne. „Herojuje 2.0“ skulptūriškai tobuli aktorių kūnai gana greitai tapo nuobodūs, monotoniški, netgi kasdieniški, o tam galėjo turėti įtakos gana seklus kūrinio turinys. Išties gal kiek per sudėtinga pusantros valandos publikos dėmesį išlaikyti atsivėrimu apie savo profesiją, net jei Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje sėdi dauguma Lietuvos teatralų, draugiškai krizenančių iš kiekvieno šmaikščiai pateikto aktoriaus kūrybinės virtuvės aspekto.

Šiame išties sąmojingame, ironiškame, ambicingame, atvirai ciniškai į didžiąsias Europos teatrų festivalių scenas orientuotame spektaklyje kūrėjai bando remtis į savo unikalumą, išskirtinumą, čia pat mūsų akyse gana banaliomis, studentiškomis sceninėmis priemonėmis modeliuodami „naujojo“, „visa galinčio“, „universalaus“ šiuolaikinio aktoriaus idėją. Tik kažin kodėl mano inertiškos žiūrovinės smegenys iškart puola tą superšiuolaikišką aktoriaus multitaskerio mitą keisti, transformuoti, šventvagiškai įsivaizduodamos, pavyzdžiui, Moniką Mironaitę, visiškai nuogą kartu su Mykolu Smagurausku vaidinančią „Tylią naktį“. Ak, ta klastinga žiūrovo vaizduotės jėga...

Taigi, kol du herojai, Kaurinas ir Weisas, labai ištęstame sceniniame etiude sėkmingai ar nelabai bandė perteikti visą spektrą skirtingų emocijų, aš galvojau apie tai, kad nuogas aktoriaus kūnas tikriausiai yra paskutinis žingsnis siekiant būti sąžiningam su auditorija. Neatsitiktinai mūsų kūnas yra paslėptas po kiautu – norint pašalinti visus luobus, pamatyti autentiškumą, reikia kūną priversti šaukti arba kūnui suteikti garbę, regalijas prabilti žmogaus sielos balsu. Na, bet šių metų „Sirenos“ tikrai tokių meninių viršuždavinių sau nekėlė.