7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kad mąstytume, turime patys to norėti

„Cerebrum“ festivalyje „Sirenos“

Aušra Kaminskaitė
Nr. 34 (1441), 2022-10-28
Teatras
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.

Labai džiaugiuosi, kad į Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ šįmet atvežtas spektaklis „Cerebrum“. Belgų neuromokslininko ir aktoriaus Yvaino Juillardo monospektaklyje-paskaitoje išgirdome pasakojimą apie žmogaus smegenų veiklą. Pirmiausia – apie amžiną mūsų nesusikalbėjimą lemiantį skirtingą tos pačios realybės priėmimą. Džiugu, kad spektaklyje apsilankiusi teatro profesionalų ir mėgėjų bendruomenė galėjo sau priimtina forma susipažinti su svarbia informacija, padedančia aiškinti ir visuomet subjektyvią meno percepciją.

 

Atrodo, kad pagrindinis „Cerebrum“ tikslas buvo nustebinti žiūrovus jiems galbūt naujomis žiniomis. Man pačiai nepavyko patirti nieko netikėto (išskyrus vieną nuoširdžiai nustebinusį eksperimentą), bet greičiausiai ir nepriklausau tikslinei spektaklio auditorijai. Žmogaus mąstymo ir smegenų veiklos temomis domiuosi kelerius pastaruosius metus, tad galiu pradžiuginti nemačiusius „Cerebrum“: beveik visą jame pateiktą informaciją (ir dar daugiau) rasite perskaitę dvi knygas – Danielio Kahnemano „Mąstymas, greitas ir lėtas“ (Thinking, Fast and Slow) ir Normano Doidge’o „Save keičiančios smegenys“ (The Brain That Changes Itself). Abi tapusios bestseleriais, abi išverstos į lietuvių kalbą. Skaitydami pirmąją netgi turėsite progų paeksperimentuoti su savimi, t.y. daryti tai, ką žiūrovams siūlė Juillardas.

 

Pilku švarku vilkintis Juillardas maloniai pasisveikina su ausinėse vertimą iš prancūzų kalbos girdinčia publika ir istorija apie berniuką, pranašavusį per šimtmetį žmonijos mirtį, pradeda pasakojimą apie mūsų mąstymą bei jam įtaką darančius veiksnius. Kai kuriuos tyrimais pagrįstus teiginius jis iliustruoja nedideliais žaidimais, leidžiančiais mums praktiškai įsitikinti savo reakcijų ir požiūrio subjektyvumu. Daugiausia kalbėdamas apie universalius šablonus, kartais Juillardas žengia kraštutinumų link. Tarkim, interaktyviu etiudu atskleidžia, kaip smegenų traumos koreguoja vizualų žmogaus aplinkos patyrimą – erdvės centrą jis gali matyti jos dešinėje ar kairėje. Tiesa, autorius nuolat primena, kad mūsų smegenys yra plastiškos – šeimininkui stengiantis, jos gali keistis. Be abejo, jei šeimininkas tai žino ir keistis nori pats.

 

Priimti mokslinę informaciją padėjo ne tik etiudai ir žaidimai. Artėdamas prie spektaklio pabaigos, Juillardas pradėjo ant scenos dangos spalvotais dažais piešti nervų sistemos dalis ir balsu aiškinti apie jų veiklą bei jungtis. Skaitydama knygas seniai nebesistengiu suprasti jose aprašytos biologinės smegenų sandaros, tad ir klausydama monologo šia tema svarsčiau apie tai, kokie painūs procesai vyksta žmoguje ir kaip naivu tikėti, kad mūsų pačių užprogramuoti kompiuteriai galėtų šią sistemą atkartoti. Tik šias mintis sukėlė Juillardo žodžiai, o ne piešiniai, kurie mano prisiminimuose išliko kaip siekis pailiustruoti paskaitą ir priartinti ją prie meno kūrinio sąvokos. Vis dėlto rašant kilo kita mintis: galbūt piešinys skirtas žmonėms, kurie informaciją lengviau priima per regą nei klausą. Spektaklyje, pasakojančiame apie žmogaus percepcijos ypatybes, tokį sprendimą vertinčiau kaip itin konceptualų. Juolab kad piešiniuose atkartota tai, kas paraleliai sakyta žodžiais. Vadinasi, jie Juillardo pasakojimui nesuteikė papildomos informacijos.

 

Antra vertus, tai galėjo būti įžanga į kitą sceną, kurioje autorius dar šiek tiek pažaidė su publika, konkrečiai – su mūsų motorinių neuronų veidrodine funkcija. Baigęs piešti nervų sistemą, Juillardas atsinešė kibirą vandens ir išpylė ant piešinio. Tuomet pritūpęs į delnus pasėmė šiek tiek vandens, tarsi ketindamas atsigerti. Iš salės pasigirdo pasišlykštėjimo reakcijos ir Julliardas nusišypsojo. Jis žinojo, kad žmonės pasijautė taip, tarsi patys ketintų gerti purviną vandenį. „Motorinių neuronų veidrodinė funkcija“, – pakartoja kūrėjas, sufleruodamas, kad dabar turėtume suvokti, nuo ko prasideda teatro poveikis.

 

Toks autoriaus veiksmas – tai žaidimas žiūrovo pasąmone, ir jį laikau pagrindine „Cerebrum“ naudojama meninės išraiškos priemone. Tiksliau, žaidimą ir momentinį rezultatų atskleidimą eksperimento dalyviams – mums. Pavyzdžiui, salė padalinama į dvi dalis. Pusei žmonių užsimerkus, atsimerkusiems ekrane rodomi su finansine krize susiję žodžiai. Tada užsimerkia kiti, o atsimerkusieji mato su šeima ir artimaisiais susijusius žodžius. Visiems atsimerkus ekrane švyti žodis „branginti“ ir Juillardas paprašo visų vienu metu perskaityti žodį. Dalis pasako „bránginti“, kiti – „brangìnti“. Tai, kaip sukirčiavome žodį, turėtų priklausyti nuo to, apie ką skaitėme prieš jį pamatydami – prekių pabrangimą ar artimą ryšį. Juillardas leido mums savo pačių kūnu patirti, kaip iš anksčiau turima informacija veikia reiškinių, su kuriais susiduriame vėliau, interpretacijas.

 

Dar viename, šįkart mane pačią pribloškusiame eksperimente pasiūlyta žiūrėti į nuotrauką ir stebėti, kaip ji keičiasi. Po kelių sekundžių apie pasikeitimus paklausti žiūrovai įvardijo keturis ar penkis. Darkart parodžius pirmąją nuotrauką pamatėme, kad skirtumų rastume dešimtis. Po šio žaidimo Juillardas pabrėžė, kad žmogaus smegenys aplinką suvokia ribotai, tačiau mes greitai mokomės.

 

„Cerebrum“ žmogų atskleidžia ir kaip įspūdingai sudėtingą, ir kaip juokingai primityvų organizmą. Biologinę žmogaus sandarą ir gyvo individo veiksmus analizuoti sunku, nes kasdieninis funkcionavimas nesuderinamas su tyrimams reikalingomis intervencijomis į organizmą. Kita vertus, procesus, kuriuos mokslininkams pavyko užfiksuoti, dažnai per sunku suprasti neturintiems atitinkamo (medicininio ar kognityvinių mokslų) išsilavinimo. Pagaliau tam nėra reikalo – juk procesai vyksta nepriklausomai nuo to, ar apie juos žinome. Sujungę abu požiūrio kampus matome paradoksą: esame protingi gyvūnai, tikime pažįstantys aplinką, tačiau iš tiesų vargiai suvokiame, nuo ko priklauso mūsų reakcijos, pažinimo galimybės ir vertinimai. Dar įdomiau tai, kad vien sužinoti apie savo percepcijos galimybes nepakanka. Siekdami iš tiesų suvokti, kaip veikia mūsų smegenys, turime suprasti, kad pasirinkimus dažnai lemia mūsų nekontroliuojami veiksniai. O egoistiškai, į kolonializmą linkusiai žmonių rūšiai tai pripažinti labai sunku.

 

Todėl džiaugdamasi tuo, kad scenos meną mėgstančiai publikai buvo pateikta svarbios informacijos apie žmogaus reakcijų ir mąstymo ypatybes, drauge nuogąstauju, kad ateityje ši patirtis gali neturėti poveikio. Pirma, kad įsisavintume informaciją ir ją taikytume vėliau, reikia sąmoningai su ja dirbti. Antra, pats Juillardas spektaklio neišplėtojo iki daugiau nei įdomios ir aktualios paskaitos su lengvais publikos prablaškymais. To visiškai pakanka natūraliai smalsiam žiūrovui, tik kažin ar patenkina pratusį laukti, kol atlikėjai scenoje jam sukurs pramogą. Paskutinis sakinys nėra mąstyti teatre tinginčiųjų diskriminacija. Greitojo mąstymo sistema dominuoja visų mūsų, iš prigimties tingios gyvūnų rūšies, smegenyse. Tam, kad „įjungtume“ lėtąjį mąstymą, paprastai turime patirti išorinę motyvaciją. Jei ši nepalaikoma, greitai pavargstame. Čia ir sustokime, nes tekstas vis dėlto skirtas Juillardo, o ne Kahnemano kūrinio analizei.

Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.
Yvainas Juillardas spektaklyje-paskaitoje „Cerebrum“. D. Matvejevo nuotr.