Teatras
– <...> Išvis kodėl jūs jaučiatės turį teisę nuspręsti už kitą žmogų? Juk tai – baisi teisė, ji retai kada veda prie gero. Bijokitės jos! Ji neduota ir gydytojui.
– Ji kaip tik ir duota gydytojui! Ir pirmiausia – jam! <...> Be šitos teisės nebūtų ir jokios medicinos! (Ištrauka iš Aleksandro Solženicyno knygos „Vėžininkų korpusas“)
Tie, kurie bent kiek seka Annos Smolar kūrybą, pastebėjo, kad lenkų režisierė savo pastarųjų metų dokumentinėse fikcijose pateikia daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, nes pats laikmetis jų dar nėra iki galo apmąstęs, suvokęs ar vertybiškai patikrinęs. Menininkė renkasi aštrias, aktualias, tikrovės suvokimą kvestionuojančias temas, leidžiančias apčiuopti nusistovėjusio mąstymo plyšius, t.y. tokius mentalinius lūžius, kai senosios vertybės ir būdai joms apibūdinti jau nebegalioja, o naujos normos ir taisyklės dar neįsigaliojusios. Todėl režisierės spektakliuose stengiamasi kalbėti atsargiai, jautriai, atidžiai įsiklausant į vidinį veikėjų balsą, neprislegiant žiūrovų išgyventų istorijų svoriu, tik punktyriškai prisiliečiant ir pažymint skaudžiausius taškus. Bent jau toks man pasirodė 2019 m. Nacionalinėje dailės galerijoje matytas jos darbas „Sulėtintai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), neįprastai greitai sureagavęs į Lietuvoje tuo metu nuvilnijusių #metoo skandalų atgarsius viešojoje erdvėje. Režisierė kartu su puikia aktorių komanda veiksmą išplėtojo taip, kad nebeliko teisiųjų ar pasmerktųjų pusės – tik begalės nežinomųjų, pustonių, daugtaškių... Smolar pavyko pramušti socialiniuose tinkluose tvyrantį „atšaukimo kultūros“ angažuotumą ir kartu išsaugoti daugiasluoksnį, nevienareikšmišką problemos matymą, tiesiog būtiną meno kalbai.
Šiųmečiame Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ pristatytas Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“ taip pat pateikia daugybę klausimų, neišsprendžiamų etinių aporijų, mokslinių, teisinių, politinių interesų susidūrimų, kuriems neįmanoma rasti vieno teisingo universalaus paaiškinimo. Nors spektaklyje gvildenamos 6-ajame dešimtmetyje dominavusios rasizmo ir medicininės etikos problemos, pandemijos pažymėtame ir naujai abortų klausimą keliančiame šiandieniniame kontekste jos pasirodo ne tik nepasenusios, bet dar labiau išryškinančios kūno nuosavybės ir technologinių tęsinių mokslo amžiuje temas. Neatsitiktinai pastarosios tapo pagrindiniu šių metų „Sirenų“ leitmotyvu, kviečiančiu naujai apmąstyti technologijų ir žmogaus, kaip kūniškos būtybės, santykį bei raginančiu dar kartą klausti, kas mes esame, kur link einame ir kokius naujus herojus atrandame.
„Šiandien kalbėsime apie didvyrius!“ Taip į scenoje sėdinčius TV konferencijos-šou dalyvius – klonuotą avytę Dolly (Sonia Roszczuk), misterį Vėžį (Janas Sobolewskis) ir Daktarą (Maciejus Pesta) – kreipiasi renginio vedėja (Marta Malikowska), vėliau tapsianti pačia Henrietta Lacks. Tarsi stebėdama viską iš šalies, reguliuodama pokalbius, eidama iš scenos į sceną ir savo buvimu sujungdama fragmentiškus pasakojimus, ji žiūrovams užduoda ir pagrindinį spektaklio klausimą: kas bus šio vakaro herojus – savo gyvenimą mokslui paskyręs ponas Daktaras, kaip vėliau sužinosime, pacientės kūną eksploatuojantis kilniems mokslo tikslams be jos pačios sutikimo, ar Henrietta Lacks – vėžiu serganti juodaodė daugiavaikė moteris, net nenutuokianti, kad jos kūno ląstelės dalyvauja medicinos eksperimente, tebesitęsiančiame iki šių dienų? Prakalbus apie sėkmingai susiklosčiusį genų inžinerijos atvejį, netikėtai atsiranda trečiasis kolektyvinis veikėjas „mes“, už kurio slepiasi galimi anoniminiai ląstelių nešiotojai – vakaro rebusą sprendžiantys žiūrovai. Kadangi etiniai svarstymai negali būti pagrįsti be apeliavimo į jausmus, klausimas „kaip jaučiatės“ spektaklyje nuskambės kone visiems šou dalyviams, išskyrus pačią Henriettą. Nesunku nuspėti, kad nuo pat pirmos scenos ji gretinama su klonuotąja Dolly, dėl savo nežmogiškos padėties galinčia tik šnopuoti į mikrofoną.
Henriettą tapatindama su avimi režisierė atskleidžia rasinės diskriminacijos perspektyvą, iš kurios žvelgiant juodaodės moters kūnas matomas tik kaip ligos ir rizikos nešėjas, atsietas nuo įgalinimo ir kolektyvinio įprasminimo. Būtent taip savo pacientę suvokia Daktaras – kaip nuasmenintą pasyvų kūną, tyrinėjimų objektą, atskirtą nuo teisės dalyvauti bendruose sprendimuose ir galios žaidimuose. Suvokiama kaip svetimas rasinis „kitas“, juodaodė moteris gali veikti tik kaip kūnas, kuriuo mėgaujamasi. Neatsitiktinai režisierė aktorę Martą Malikowską apvelka seksualia raudona suknele ir įveda iliuzinę gundymo sceną, kurioje jos vaidinama Henrietta, atėjusi pas Daktarą prašyti ląstelių, šį visaip koneveikia ir seksualiai provokuoja. Taip pasąmoninėje plotmėje ji išpildo Daktaro seksualines fantazijas ir galios troškimą.
Henriettos nuasmeninimą iliustruoja ir pasakojimas apie daktaro Asistentę (Roszczuk), atėjusią į morgą paimti ląstelių mėginio. Įdėmiai apžiūrinėdama Henriettos lavoną, tyrinėdama rankas, kojas, krūtinę, ji tarsi pirmą kartą susiduria su individualiu žmogaus-paciento subjektyvumu. O štai ląstelės ir jų nenutrūkstamas dalijimosi procesas visatos begalybėje Asistentei seniai yra tapę subjektyvizuotų organizmų pasauliu, kuriuo ji žavisi kaip gyvų būtybių mikrokosmosu. Ekrane regimas ląsteles ji liečia, glosto tarsi sąmoningas gyvybės formas. Žmoguje mokslininkė jokios paslapties neįžvelgia, žmogus jai tėra universalaus biologinio tapsmo rezultatas, neturintis amžinybės kontinuumo.
Čia įdomus pasirodo žmogaus nemirtingumo ir ontologinio statuso momentas, atliepiantis spektaklyje keliamus bioetinius klausimus. Žvelgiant iš šiuolaikinės organologijos pozicijų, Daktaras pasinaudoja Henriettos kūnu kaip terpe (ląstelė), kad eksperimento būdu išgautų vaistą (techninis objektas). Ląstelės išplitimas kituose kūnuose per nuolat kintančias sąveikas ir grįžtamąjį ryšį sukuria tokį nemirtingumą, kuris nereikalauja transcendentinės priežasties. Šiuo požiūriu galime kelti Gilberto Simondono suformuluotą klausimą: ar ląstelė kaip ikiindividualios realybės krūvis vis dar turi savyje kažką iš tos būtybės, iš kurios buvo paimta? O gal ląstelė perima kažką iš žmogiškos prigimties, kuri atsirado anksčiau nei pats žmogiškumas?
Smolar vis dėlto nelinkusi per daug spekuliuoti sudėtingomis metafizinėmis temomis. Dėl įtemptų santykių su Lenkijos katalikų bažnyčia, stabdančia progresyvius visuomenės sprendimus (prisiminkime abortų skandalą), savo požiūrį į dvasininkiją ji pademonstruoja miesto tarybos posėdžio scenoje, kurioje atvirai ironizuoja klerikalinio sluoksnio atstovų atžvilgiu. Čia jų kvailumas dalyvaujant diskusijoje apie tai, kokio medžio ir spalvos paminklas turi būti statomas lenkų kilmės katalikei, išnaudotai mokslo tikslams, parodomas „visu gražumu“.
Spektakliui einant į pabaigą švelnios ironijos sulaukia ir potenciali šio vakaro herojė. Režisierė paskutiniame Henriettai skirtame interviu neleidžia žiūrovams užtvirtinti galutinio teigiamo jos įvaizdžio. Jai galima jausti pagarbą, skolą, empatiją ar gailestį, tačiau ji išliks tokia kaip niūniuojamoje finalinėje dainelėje vėl prisiminta Dolly – kvaila, miela, juokinga avelė, kuriai vėžys. Jos apklausiamas kūnas tampa nematomas tuščioje kėdėje, tačiau auditoriją motiniškai apglėbiantis balsas lieka stiprus kaip Ellos Fitzgerald.
Ar tai reiškia, kad ši miela avelė užleidžia vietą herojui Daktarui? Anaiptol. Jam čia irgi suteikiama galimybė pademonstruoti žmogišką socialinį jautrumą monologinėje kalboje, kurią sako iš galios pozicijų, pradėdamas kaprizingu vaiko balsu ir baigdamas savimi patenkinto teisuolio poza. Iš pradžių jis pažemina pacientės šeimą, jos vaikus pavadindamas patento troliais, besigviešiančiais pinigų, vėliau pašiepia gyvūnų teisės aktyvistus, galiausiai ima įrodinėti neįmanomas teises į vėžį, kuris paprasčiausiai išpjaunamas. Viską apibendrina ciniška frazė: „Jeigu teisės į vėžį tavo, tai ir turėk jį.“ Žinoma, neužmirštama paminėti medicinai paaukoto gyvenimo ir jokiais pinigais neįkainojamų nuopelnų žmonijai. Tokią Daktaro mokslinės ir politinės mąstysenos sąjungą, kuria remiasi kone visa technokratija, Smolar sąmoningai stato ant paternalistinio pjedestalo. Daktaro kalboje pasigirsta užslėpti pasaulio turtingųjų lūkesčiai, todėl toks herojiškumas vargu ar gali būti vainikuojamas žiūrovų simpatijomis. Režisierė publikai dar kartą nepalieka tapatinimosi galimybės ir tai yra stiprioji jos kūrybos pusė. Herojai ateina ir išeina, o paminklų mums ir taip jau per daug...
