7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Istorija su geografija

Nauji filmai – „Santa“

Živilė Pipinytė
Nr. 5 (1066), 2014-02-07
Kinas
„Santa“
„Santa“

Įsivaizduokite tokią situaciją: pasitinkate ilgai lauktą mylimą moterį. Ji atskrenda su šešiamečiu sūnumi. Oro uoste moteris nerodo jokio džiaugsmo. Jau lovoje, kai prasideda meilės žaidimas, ji atsigula ant jūsų ir staiga pareiškia, kad sūnui diagnozuotas vėžys ir kad gydymui reikės daug pinigų. Matydama, kad žinia jus sukrėtė, bet nesulaukusi entuziastingos reakcijos, kad pinigų bus, kiek reikia, moteris supyksta. Iš visko sprendžiant, ji jaučiasi ne tik nuvilta, bet ir beveik apgauta.

 

Ši lovos situacija iš Mariaus Ivaškevičiaus filmo „Santa“ (Lietuva, Suomija, 2014), nors ir absurdiška, gali skambėti visaip. Reakcija priklausys nuo to, kaip iki tol klostėsi filmo veiksmas, ką sužinojome apie personažus, ar jie sužadino smalsumą, ar privertė žavėtis, užjausti, solidarizuotis, ar galime paaiškinti jų motyvus. Norėčiau užjausti Ingą, bet iki tos akimirkos lovoje ji nesugebėjo sudominti nei savo gyvenimo istorija, nei charakteriu, nei jausmais Jusiui.
 
Žinau tik tiek, kad lietuvė Inga ir suomis Jusis susipažino Laplandijoje, kur aktorius „dirba“ Kalėdų Seneliu. Būtent į Rovaniemį Inga atvežė savo sūnų Vincą. Graži blondinė iškart krito į akį Jusiui ir jis ėmė aktyviai ją merginti: pavežiojo abu su vaiku baltu elniu pakinkytomis rogėmis, nusivežė į sauną, akompanuodamas sau gitara padainavo, sušoko su Inga tango. Kita vaišių dalyvė pasakė Ingai, kad ji panaši į buvusią Jusio žmoną ir kad jis – talentingas aktorius.
 
Apie Ingą nežinome nė tiek. Ji, be abejo, jaučia savo vertę, bet kai Jusis Kalėdų Senelio drabužiais atskrenda į Vilnių, Inga nusileidžia jo merginimui. Tada dar sužinome, kad Vinco tėvas yra anglas, kad jis retkarčiais atsiunčia po tūkstantį svarų, bet nieko daugiau. Iš to, kad Inga vedasi suomį į Katedros aikštę ir ant Gedimino kalno, fotografuoja jį lietuviškos trispalvės fone, taip pat daugiau informacijos neištrauksi. Greičiau atvirkščiai. Todėl sunku suprasti, kuo sėkmės sulaukusį talentingą rašytoją bei dramaturgą ir pradedantįjį kino režisierių Ivaškevičių sudomino ši moteris. Ingą suvaidinusi Sandra Daukšaitė kiekviename kadre pasižymi tobulu makiažu (filmui persiritus į antrą pusę sužinome, kad ji dirba brangios parfumerijos ir kosmetikos parduotuvėje), vilki skoningus drabužėlius ir beveik nekalba. Suprasti ką nors daugiau, deja, nepavyksta.
Tačiau Ingos nenoras pranešti apie mirtiną vaiko ligą Vinco tėvui jau sukėlė įtarimą, kad moteris nesugeba įvertinti situacijos. Todėl „incidentas“ Jusio lovoje atrodo tik infantiliškos trisdešimtmetės noras suversti savo problemas mylinčiam vyriškiui. Kai Jusis išskubės į darbą (akivaizdu, kad aktoriaus situacija Suomijoje labiau primena lietuvišką, o ne holivudinę), Inga ilgam dings iš filmo. Ji išskris į Angliją, palikusi Jusiui sergantį sūnų bei deus ex machina iš Lietuvos Rovaniemyje atsiradusią savo seserį Editą (Beata Tiškevič tikrai galėtų suvaidinti daugiau nei tik kalbų nemokančią, lėtoką, padėrusių akių lietuvaitę).
 
Meilės istorija tuo ir baigiasi, iš esmės neprasidėjusi, bet prasideda Vinco (Ovidijus Petravičius) ligos ir mirties istorija. Tačiau ir jos režisierius nesirengia pasakoti, ir iškart perkelia ligą į pasakos lygmenį – likęs su berniuku, Jusis pasakoja Vincui apie savo senelį, kuris subūrė Kalėdų Senelių armiją ir šaltą žiemą susikovė su galingu priešu. Beveik visa Vinco ligos istorija „Santoje“ papasakota rodant Santų armijos žygį Laplandijos sniegynuose. Kartu su šia pasaka į filmą nuolat įsiterpia baltas elnias – albinosas. Filmo pradžioje jis tampa pasakiškos kelionės, išsipildžiusios vaiko svajonės simboliu, bet kai Inga dingsta, Jusis pirmąkart susiduria su vaiko liga – kelyje Vincą ištinka priepuolis, pro mašiną prabėga baltas elnias. Finaliniuose kadruose jis jau taps mirties simboliu. Šie literatūriški filmo leitmotyvai – perdėtai dekoratyvūs.
 
Ivaškevičius nerodo vaiko kovos su liga, kurią taip skatina Jusio pasakos, bet pasitenkina žodžiais apie tikėjimą stebuklais ir vaizdais, kurie, tiesą sakant, labiau primena reklamą. Atrodo, kad operatorius Tuomo Hutri padarė režisieriui meškos paslaugą, nuo pat pradžių reklamiškai gražiai ir spalvingai filmuodamas ir Kalėdų sostinę Laplandijoje, ir Vilnių, ir Santų klajones tamsią arktinę naktį. Interjerai, kuriuose gyvena, pripažinkime, nelabai turtingi filmo herojai, kuklūs, bet tokie nudailinti, kad atrodo lyg iš žurnalų puslapių (beje, skirtinguose vienos scenos kadruose už Jusio – dvi skirtingos lempos). Saldaus ir negyvo gražumo įspūdį papildo veidrodžiuose atsispindinti Ingos darbovietė. Banalumą, deja, pabrėžia ir gausiai filme skambanti iliustratyvi Rytų Europoje populiarios Kanados dainų autorės ir atlikėjos Chinawomen bei Kipro Mašanausko muzika. Gal tik finale pasirodantys Londono vaizdai ne tokie atvirukiškai gražūs, bet „Santa“ visą filmą žadina įtarimą, kad, nepaisant geografijos, personažai egzistuoja beorėje erdvėje.
 
Tačiau tai tik patvirtina taisyklę: kai herojai – tik punktyriškai pasakojamos istorijos popierinės filmo figūros, bandai ieškoti gilesnių prasmių detalėse, antrojo plano personažuose, pagaliau pauzėse, kurios kartais kiną (ypač lietuvių) pripildo tikros gyvybės. Čia jau gali pasireikšti režisieriaus profesionalumas, bet kaip tik jo Ivaškevičiui labiausiai ir stinga. „Santa“ – pirmasis Ivaškevičiaus pilnametražis filmas. Jis kurtas ilgai, tad atrodė, kad režisieriui užteks laiko pasimokyti iš trumpametražių vaidybinių filmų „Mano tėvas“ (2006) ir „Tėve mūsų“ (2010) klaidų – atsisakyti pernelyg literatūriškų, šių dienų kinui svetimų metaforų, įgyti filmo visumos pojūtį, nebijoti prabilti apie tai, kas jam įdomu iš tikrųjų.
 
„Santoje“ – jokių iškalbingų detalių, o antrojo plano personažai paviršutiniškai funkcionalūs: Jusio mama iškart, tik užmetusi akį į Ingą, pareiškia, kad ši – tipiška plėšrūnė, ir nuo tada nė per milimetrą jos nuomonė nepasikeis, Jusio kolegė (draugė, buvusi žmona?) Ana pasirodo, kai reikia elementarios informacijos, visa kita – banalu ir paviršutiniška: ne tik žmonės ar interjerai, bet ir dramatizmas, juk vaiko liga visada ir visomis aplinkybėmis bus tragiškas išbandymas. Negelbsti net keli komiški dialogai – vienas apie Bizė (taip Jusis nugirsta lietuvišką moters lytinio organo pavadinimą), kitas, kai Jusis vis kartoja motinai, kad nėra jos nuosavybė, ar scena bažnyčioje, kai berniukas stebisi, kodėl ji tokia tuščia. Gilesnių poteksčių iš to neatsiranda, tik klausimas, kam vis dėlto skirta „Santa“: autorinio kino gerbėjams ji pernelyg paprasta, o prie telenovelių stiliaus pastaruoju metu pratinamiems lietuvių kino žiūrovams filmas gali palikti per daug neatsakytų klausimų.
 
„Santos“ lėkštumą pabrėžia ir televiziniai stambūs planai, jie dominuoja filme. Jusį suvaidinęs Tommi Korpela – tikras profesionalas ir moka juos išnaudoti, aktorius iš paskutiniųjų stengiasi sukurti bent jau savo herojaus vidinio gyvenimo regimybę. Deja, stambūs planai tik pabrėžia Daukšaitės Ingos paviršutiniškumą ir melagingas jos intonacijas. Kai ji keliskart filme sako sūnui: „Saule, kaip aš tave myliu!“, norisi tik iš gėdos nuleisti akis. Režisierius tą falšą turėjo pastebėti. Jis galėjo išplėtoti Ingos infantilumą, atskleisti konfliktišką Jusio situaciją, bet, regis, jam ir pačiam tai nerūpi, nes iškart po peržiūros žiniasklaidai vykusioje spaudos konferencijoje Ivaškevičius pareiškė, kad filmas jam atrodo tobulas ir jis nieko nenori keisti. Matyt, tai ir bus tiksliausia ne tik „Santos“, bet ir dalies lietuvių kino, demonstratyviai atsisakančio ieškoti naujų formų ir temų, tobulos tuštumos diagnozė.

 

„Santa“
„Santa“
„Santa“
„Santa“