Rašau šias eilutes festivaliui dar neprasidėjus. Pažiūrėjusi į oro prognozes nesu įsitikinusi, ar ketvirtadienį spėsiu į pirmąją spaudos peržiūrą. Bet festivalio atidarymo filmą – Weso Andersono „Viešbutis „Grand Budapest“ – kovą rodys ir Lietuvoje, todėl svarbiau nepražiopsoti to, kas gali nesudominti lietuvių platintojų ar festivalių rengėjų. Festivalių programos didėja kasmet, bet filmų taip pat pagaminama vis daugiau, tik laiko daugiau neatsiranda. Todėl prieš festivalį pasijuntu lyg medžiotoja, tykanti grobio ir einanti nežinomais takeliais. Juolab kad Berlinalė šiemet žada daug debiutantų, naujų vardų. Festivalio tinklalapis siūlo iš anksto susidėlioti asmenišką tvarkaraštį, štai ir pabandysiu.
Konkursinė programa, kurioje šiemet nepristatytas Rytų ir Vidurio Europos kinas, bet yra palyginti daug vokiečių režisierių ar bendros gamybos su Vokietija filmų, regis, nekeičia festivalio tradicijos – rinktis filmus, prabylančius apie šiuolaikinio pasaulio problemas ir skaudulius.
Apie Vienos rajoną, kuriame glaudžiasi politinio prieglobsčio laukiantys pabėgėliai, pasakos austrų „Macondas“ („Macondo“). Sudabeho Mortezai filmo centre – vienuolikmetis pabėgėlis iš Čečėnijos Ramazanas, kurio tėvas žuvo, o vaikas jaučia pareigą globoti mamą ir sesutes. Apie Afganistano karo žaizdas – vokiečių režisierės Feo Aladag „Tarp pasaulių“ („Zwischen Welten“, „Inbetween Worlds“). Šio filmo herojus, vokiečių kareivis Johanas gina nuo talibano kovotojų mažą afganų kaimelį. Keturiolikmetė Dietricho Brüggemanno „Kryžiaus kelio“ („Kreuzweg“, „Stations of the Cross“) herojė Marija taip pat atsiduria tarp dviejų pasaulių: mokykloje ji tipiška paauglė, bet namuose priversta paklusti tradicišką ir griežtą katalikybę išpažįstantiems tėvams. Dar vieno vokiečių filmo – Edwardo Bergerio „Džeko“ („Jack“) herojus yra dešimtmetis berniukas, kurio motina sunkiai dirba, todėl vaikas turi prižiūrėti jaunesnį brolį. Vaikų pasaulis – amžina kino tema, bet originalesnių filmų paskutiniais metais daug neatsirado, greičiau atvirkščiai.
Richardas Linklateris, kurį, matyt, įkvėpė kelis dešimtmečius kurta trilogija („Prieš saulėtekį“, „Prieš saulėlydį“ ir „Prieš vidurnaktį“), naują filmą „Vaikystė“ („Boyhood“) taip pat pagrindė per dešimtį metų trukusiu savo herojaus stebėjimu. Nuo 2002-ųjų jis kasmet su tais pačiais aktoriais filmavo mažojo Meisono (Ellar Coltrane) gyvenimą nuo pirmųjų dienų mokykloje iki įstojimo į koledžą. Kūrėjai žada filme parodyti šių dienų vaikystę JAV kitaip nei įprasta.
Konkurse bus ir senbuvių. Prie tokių priskirčiau Naujosios bangos klasiką Alainą Resnais, kurio 1959 m. filmą „Hirosima, mano meilė“ ką tik parodė „Žiemos ekranai“. Naujasis Resnais filmas „Mylėti, gerti ir dainuoti“ („Aimer, boire et chanter“) sukurtas pagal jo mėgstamo dramaturgo Alano Aycbourno pjesę. Filmo herojaus draugai sužino, kad jam liko gyventi tik keli mėnesiai.
2009-aisiais netikėtai „Auksiniu lokiu“ už filmą „Liūdesio pienas“ apdovanota Claudia Llosa į festivalį sugrįš su nauju filmu „Aloft“. Tai ir šeimyninė drama, ir, iš visko sprendžiant, apmąstymai apie paslaptingas žmogaus galias gydyti kitų ligas.
Kaip buvusiai filologei, man visada įdomūs literatūros ir kino santykiai. Todėl bus smalsu pažiūrėti vokiečių aktoriaus ir režisieriaus Dominiko Grafo filmą „Mylimos seserys“ („Die geliebten Schwestern“), kuris nukels į 1788-ųjų vasarą ir pasakos apie ménage à trois tarp maištingojo poeto Friedricho Schillerio ir dviejų seserų – Tiuringijos aristokračių Caroline von Beulwitz ir Charlotte von Lengefeld. Panardinti į estetizuotas fantazijas, regis, žada naujausia „Gražuolės ir pabaisos“ („La belle et la bête“) ekranizacija, kurią sukūrė Christophe’as Gansas. Jis šios pasakos veiksmą perkėlė į 1810-uosius, o pagrindinius vaidmenis patikėjo Léa Seydoux ir Vincent’ui Casseliui.
Tačiau daugiausia staigmenų, matyt, žada konkursinės programos filmai iš Kinijos, Japonijos ir Lotynų Amerikos. Jų laukiu tikrai nekantriai, juolab kad Berlinalė prieš kelis dešimtmečius ir atrado pasauliui naująjį Kinijos kiną, o paskutiniais metais skirtingose festivalio programose rodomi Argentinos, Čilės, Brazilijos kino kūrėjų filmai niekad nenuvilia. Tikiuosi, nenuvils ir naujausias Larso von Triero filmas – ne konkurse bus parodyta pilna jo „Nimfomanės“ versija.
Tačiau kino formos eksperimentais dažniausiai stebina ne konkursiniai, o „Panoramos“ ir „Forumo“ programų filmai. Avangardinius, eksperimentinius, eseistinius ir kitokius į nusistovėjusius rūšių ir žanrų apibrėžimus netelpančius filmus rodančio „Forumo“ programa taip ir rašo: „Documentary form“. Naujas rumunų režisieriaus Corneliu Porumboiu filmas „Antrasis kėlinys“ („A doilea joc“) bus „dokumentinė forma“ apie futbolą. Įdomu, kuo ji skiriasi nuo dokumentinio filmo. „Forumo“ programos filmų geografija plati: filmai iš Egipto, Australijos, Lotynų Amerikos, JAV, Pietų Korėjos, Uzbekistano, Tadžikistano, Kazachstano, Gruzijos, Meksikos bei kitų tolimų kampelių; tarp kūrėjų – kanadietis Denis Côté, lenkai Wilhelmas ir Anka Sasnaliai, estas Veiko Õunpuu. Pastarojo filmas „Laisvamanis“ kartu su dviem „Generation KPlus“ programoje rodomais latvių Daces Riduzes ir Janio Cimmermanio animaciniais filmais šiemet Berlyne vieninteliai atstovaus Baltijos šalių kinui, nors neabejoju, kad žiniasklaida netrukus sulauks ir pergalingų pranešimų iš kino mugėje įsikūrusio Lietuvos stendo.
Lietuvišką pavardę (bent jau kol kas) aptikau tik „Forumo“ programoje – Rimvydas Leipus nufilmavo Peterio Krügerio dokumentinę formą „N“. Šio filmo herojus – prancūzas Raymond’as Borremans’as (1906–1988) XX a. viduryje paliko Europą ir išvyko į Afriką. Gyvenimą jis paskyrė to kito pasaulio enciklopedijos sukūrimui, bet mirė pasiekęs tik „N“ raidę.
Tradiciškai įdomi „Panoramos“ dokumentinių filmų programa. Kaip visada joje daug vietos skiriama queer temai. Garsus italų režisierius Gianni Amelio pristatys dokumentinį filmą „Laimė būti kitokiam“ („Felice chi è diverso“). Jos herojai pasakoja apie gėjų gyvenimą fašistinėje ir pokario Italijoje. Anonse rašoma, kad ši antropologinė studija filme tampa šalies kultūros istorija.
Vienu originaliausių šiųmetės Berlinalės filmų žada būti Michelio Gondry „Is the Man Who is Tall Happy?“. Tai ir animacinis filmas, ir pokalbis su pasaulinės šlovės amerikiečių lingvistu Noamu Chomsky (kurio šaknys, beje, Lietuvoje). Pasinaudojęs 16 mm kino kamera ir animacijos technikomis Gondry „išvertė“ Chomsky mintis ir vizijas į archajiškų ar siurrealistiškų paveikslėlių kalbą. Keista, bet Europos kinui visada daug dėmesio skyrusioje „Panoramoje“ – tik keli filmai iš mūsų Europos dalies.
Tačiau Berlynas visada žavi savo retrospektyvomis. Šiemet masina „Šešėlių estetika“, ypač ta jos dalis, kuri pristato japonus Holivude, pavyzdžiui, aktorių Sessue Hayakawą, kuris dar XX a. pradžioje filmavosi Cecile’o B. DeMille’o ir Reginaldo Barkerio filmuose. Iš patirties žinau, kad į panašius filmus patekti sunkiausia. Ar pasisekė pamatyti bent dalį iš to, ką suplanavau, – jau kitą savaitę.
