Šiuolaikiniams režisieriams vis dažniau filme užtenka vienos minties. Ji gerai sukramtoma, neskubant virškinama per visą filmą, nesukelia nepatogumų ir yra visiems aiški. Tiems, kurie nesupranta, išmintingasis Holivudas mintį dar pakartoja, įdėjęs į kurio nors personažo lūpas. Žinoma, filmas filmui nelygu. Kuris nors režisierius tą mintį pateiks grakščiai, antras sukurs atrakcioną, trečias dar sugebės įtikinti žiūrovą, kad jis ir yra pats tikriausias estetas, sugebantis suvokti didįjį grožį, o ketvirtas ir pats patikės esąs talentingas kūrėjas. Tarp tokių Leos Caraxas bus balta varna, švaistūnas, fantazuotojas, naiviai tikintis žiūrovų sugebėjimu suvokti ir pratęsti jo niūrius sapnus. Po ilgokos pertraukos sukurti Caraxo „Šventieji motorai“ (LRT Kultūra, 12 d. 21 val.) – ir atsisveikinimas su mylimąja, aktore Katerina Golubeva, kuriai dedikuotas filmas.
„Šventųjų motorų“ pradžioje pats Caraxas atsiduria kino teatre, tarsi tam, kad jo akimis pamatytume ir pajustume, kas yra kinas, ką jis prarado paskutiniais dešimtmečiais, kokia ateitis jo dar laukia. Kaip ir dauguma Caraxo filmų, „Šventieji motorai“ nuausti iš citatų, nuorodų, kinematografinių aliuzijų. Tai filmas apie kino prigimtį, o jo herojus Oskaras baltu limuzinu važinėja po Paryžių, pavirsdamas elgeta, žudiku, auka, kapinių pogrindžio pabaisa, seniu... Aktorius Denis Lavant’as persikūnija į dešimt personažų, kurie yra tarsi visą filmą vykstančio režisieriaus dialogo su kinu ir gyvenimu dalyviai. Pasak režisieriaus, „pakartotinis gyvenimas – vienas pagrindinių filmo motyvų, tai ir gyvenimas po mirties, prisikėlimas dar vienam įsikūnijimui, ir iš naujo pergyvenami įvykiai. Viskas susiveda į patirtį. Tai, ką išgyvenai, neturės vertės, jei nepatyrei. Tačiau su vis naujais išgyvenimais ir patirtimi siejasi rizika. Man įdomu, ar mes vis dar esame pasirengę juos patirti. Manau, kad mums stinga drąsos. Man kinas simbolizuoja drąsą, patirtį ir veiksmą. Šiam jausmui priešinasi naujųjų technologijų virtualumas.“
Deja, dauguma šios savaitės filmų atrodo lyg sukurti tos virtualios erdvės, todėl visai nesvarbu, ką žiūrėti, siužetas išliks toks pat – herojus priešinasi aplinkybėms (teroristams, nusikaltėliams, savo silpnybėms), nugali jas ir pabaigoje yra apdovanojamas arba įrodo kitiems, kad yra geriausias. Matyt, tai kompensuoja žiūrovų per dieną patirtas nuoskaudas ar kompleksus. Kaip matote, nusiristi iki neva psichoanalizės – paprasta, galiu pasiteisinti nebent tuo, kad žiūriu daug amerikietiškų filmų, kur toks požiūris į didįjį Sigmundo Freudo atradimą (juk jis atrado visai naują žemyną – žmogaus psichiką) klesti jau daugiau nei pusšimtį metų. Psichoanalitikas – mėgstamas amerikiečių filmų personažas. Vieną tokių pamatysime Jonaso Pate’o filme „Psichoanalitikas“ (BTV, 10 d. 21.30). Jo herojus, kurį suvaidino Kevinas Spacey, dirba Holivude, po žmonos mirties pamėgo rūkyti žolę ir nelabai tiki savo sugebėjimais gydyti gausius ir garsius pacientus. Tačiau šie pas jį veržte veržiasi.
Iš Holivudo visada malonu sugrįžti į amžinąjį Paryžių. Cédrico Klapischo filme „Paryžius“ (LRT, 13 d. 23.15) bus daug personažų, juos suvaidino prancūzų mėgstami aktoriai Fabrice’as Luchini, Romainas Duris, Albert’as Dupontelis, Karin Viard, Mélanie Laurent. Kasdienės personažų istorijos (Klapischas mėgsta kurti mozaikiškus filmus) ir paverčia Paryžių tokį, kokį jį įsivaizduojame. Šias istorijas sujungia šokėjas Pjeras, laukiantis širdies operacijos ir stebintis miesto gyvenimą iš balkono.
Pagrindinę „Psichopato“ ar „Paryžiaus“ mintį suprasti nebus sunku. Žmogiškumas, užuojauta, noras padėti kitam – ne tik šių dienų kine yra vertybės, kurių nuolat stinga. Bet kinas, kad ir ką sakytumėt, – ne edukacijos priemonė. Tikrasis kinas skverbiasi kur kas giliau ir veikia ne didaktika, o sukrėsdamas vaizdų galia, kuri sklinda kad ir iš „Šventųjų motorų“ epizodo, kai Lavant’o personažas, grodamas akordeonu, juda per milžinišką katedrą. Aktoriaus žvilgsnis, garsai ir kameros judesys suteiks žodžiais neperteikiamos patirties. Kaip tik tokia ir duoda drąsos gyventi toliau.
