Įspūdinga devintųjų simfonijų pynė

Valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius gimtadienio koncertus rengia kasmet ir būtinai sausio 30-ąją, pirmo viešo orkestro koncerto dieną. Apie tą koncertą jau sukurta legenda, kuo labiau jis tolsta, tuo įspūdingesnėmis detalėmis apauga. Nenuostabu, kiekvienas juk turime sukaupę stiprių meninių išgyvenimų, kurie metams bėgant darosi vis brangesni ir ryškesni. Į mūsų patetiškus prisiminimus koks nors iš šalies žvelgiantis abejingas subjektas gal tik galvą pakraipys...

 

Gintaro Rinkevičiaus augintas ir brandintas orkestras šiandien jaučiasi tvirtai, nėra nė ko lyginti su pirmuoju koncertu ir kelio pradžia, pareikalavusia didžiulio triūso ir ištvermės, kai kiekvieną orkestro koncertą kolektyvas suvokė vos ne kaip dalyvavimą čempionate, kurio tikslas – pergalė ir tik pergalė! Tada reikėjo ne tik kuo geriau groti, bet ir žūtbūt nutildyti skeptiškus balsus, abejojančius dar vieno simfoninio orkestro reikalingumu. Įsitvirtinti Lietuvos muzikiniame gyvenime padėjo begalinis G. Rinkevičiaus entuziazmas, užsispyrimas ir noras turėti savo kolektyvą, kurį ugdai, mokai, į meistriškumo aukštumas vedi visiškai savarankiškai. Maestro šiame kelyje palaikė įsakmus jo talento balsas.

 

Vartau senas orkestro koncertų programas ir negaliu nepasidžiaugti nuosekliai kauptu repertuaru, aprėpiančiu nuostabiausius simfoninės klasikos kūrinius, sukurtus muzikos genijų – Franzo Schuberto, Ludwigo van Beethoveno, Johanneso Brahmso, Gustavo Mahlerio, Richardo Strausso, Piotro Čaikovskio, Sergejaus Rachmaninovo... Orkestro koncertai traukė dėl pasirinktos muzikos (neįmanoma išvardyti visų orkestro atliekamų autorių, tarp jų nemaža ir šiuolaikinių), bet taip pat ir dėl kviečiamų puikių solistų. O gimtadienio koncertams visuomet buvo rengiama išskirtinė programa. Būta koncertų, kuriuose orkestras atliko po G. Mahlerio simfoniją (V, II, III), o švęsdamas vos penktąjį gimtadienį, ėmėsi šio autoriaus grandiozinės VIII!

 

Šiųmetį XXV sezoną orkestras pažymėjo išskirtiniais koncertais, kuriuose buvo atliktos trys 9-osios simfonijos, o jas vainikavo sausio 30 d. nuskambėjusi L. van Beethoveno Devintoji.

Pradėta buvo nuo šio sezono pirmame koncerte rugsėjo 26 d. atliktos Antono Brucknerio Devintosios d-moll, paskutinės kompozitoriaus simfonijos, paskirtos mylimam Dievui („dem lieben Gott“), kurtos iki pat mirties (finalo galutinai užbaigti autorius nespėjo). Orkestras simfoniją grojo itin susikaupęs, dėmesingai sekdamas maestro G. Rinkevičių, panirusį į sukrečiančias muzikos gelmes. Šiame koncerte kolektyvas visiškai atskleidė savo meninį pajėgumą. Ypač raiškiai muzikavo orkestro pūtikai.  

 

Kita devintoji simfonija – Antonino Dvoržako e-moll, „Iš naujojo pasaulio“. Prisodrinta paties autoriaus sukurtų „amerikietiškų“ melodijų, palyginti su Bruckneriu, maloni, vaizdinga, lengvai klausoma muzika, skraidinanti fantaziją į nuostabių peizažų pasaulį, lyriką ir liaudiškos muzikos sferas. Orkestras visa tai sėkmingai perteikė, muzikavo laisvai alsuodamas, įsiklausydamas į kiekvieną muzikos vingį. Puikiai suskambėjo išraiškinga antrosios dalies anglų rago tema, taip pat daugybė kitų nemažiau pavykusių epizodų.

 

F. Schuberto Devintąją C-dur G. Rinkevičius perleido diriguoti Robertui Šervenikui. Beje, šiame koncerte (lapkričio 15 d.) dalyvavo pianistas Andrius Žlabys, atlikęs Fryderyko Chopino Antrąjį koncertą ir palikęs vieną kitą abejonę dėl dusloko „Yamaha“ fortepijono skambesio. Vėliau tą vakarą atlikta Schuberto Devintoji suskambėjo ypač pakiliai. Tiksli, skoninga ir raiški interpretacija sužavėjo juvelyriškomis detalėmis (medinių pučiamųjų grupė tiesiog žėrėjo) ir puikiai skambančiais tutti.

 

Sausio 30 d. gimtadienio koncerte turbūt svarbiausias veikalas buvo L. van Beethoveno Devintoji simfonija. Kadangi šventinį koncertą orkestras skyrė įvairaus skonio publikai, šį sudėtingą veikalą „palengvino“ populiarios operų arijos, kurioms buvo skirta pirmoji koncerto dalis. Nuskambėjus Dmitrijaus Šostakovičiaus energija trykštančiai „Šventiškajai uvertiūrai“ pasirodė solistai, pakaitomis padainavę po dvi arijas (iš Georges’o Bizet „Karmen“, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Užburtosios fleitos“, Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjo“, Camille Saint-Saenso „Samsono ir Dalilos“, Giacomo Puccini „Bohemos“, Jacques’o Offenbacho „Hofmano pasakų“ ir Charles’o Gounod „Fausto“). Solistai Jovita Vaškevičiūtė, Edgaras Montvidas, Irena Bespalovaitė ir svečias iš Rusijos Michailas Kazakovas. Ypač sužavėjo E. Montvido jausmingai atlikta populiarioji II veiksmo Chosė arija ir Hofmano kupletai bei I. Bespalovaitės Paminos arija ir Miuzetės valsas.

 

L. van Beethoveno Devintąją simfoniją atliko visi keturi minėti solistai, Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis) ir orkestras. Suprantama, šio koncerto dirigentas – Gintaras Rinkevičius.

Apie simfonijos „povandeninius rifus“ geriausiai žino dirigentai ir ją atliekantys muzikantai. Tai visais požiūriais sudėtingas veikalas. Bet Maestro Rinkevičius net ir per gimtadienio šventę neleido sau lengviau atsikvėpti. Itin dramatiškai jis interpretavo pirmąją dalį su ypač raiškiai artikuliuota „taškuota“ tema, staigiomis dinamikos bangomis, nepaprasta vidine jėga. Kitų dviejų dalių muzika ne tokia „kovinga“, – Scherzo praskriejo greitu tempu, stabtelint vidurinėje dalyje, kai pasigirdo linksma obojaus melodija. Pagirtinai tiksli ir raiški šioje dalyje buvo medinių pučiamųjų grupė – pradedant fagotu, baigiant puikiu obojaus solo. Trečioje dalyje nuoširdžiai atsivėrė styginiai, ypač smuikai.

Devintosios finalas su choru ir solistais atliktas itin įspūdingai. Kauno choras šią simfoniją yra puikiai atlikęs daug kartų, bet šįsyk dainavo su dar didesniu polėkiu. Orkestras buvo toks pat pakilus. Tačiau tikra staigmena tapo harmoningas, tikslus ir skambus solistų ansamblis, savo epizodus padainavęs itin stilingai. Išskirtinių pagyrimų nusipelno sopranas Irena Bespalovaitė, meistriškai artikuliavusi greito tempo aukštos tesitūros motyvus. Nuostabiai skambėjo jos skaidrus sopranas.

 

Pakilioji „Odė džiaugsmui“ artėjant baigiamajam akordui tiesiog sudrebino betonines Kongresų rūmų sienas. Valstybinis simfoninis orkestras išties šventiškai paminėjo dvidešimtpenkmetį, o tai juk ketvirtadalis šimtmečio!