Pirmadienį pažiūrėjęs Ritos Miliūtės laidą supratau, kad jau galime kalbėti apie homo lituanicus fenomeną. Laidoje dalyvavusios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadės savanoriškas pasidalijimas į kalbininkę ir valstybės pareigūnę atitiko šizofrenišką homo sovieticus susidvejinimą. Moteris, beje, jo net nesigėdijo ir rinkosi ne profesinį, o „valstybinį“ požiūrį. Tai man ir baisiausia, nes profesionalas, net ir užimdamas aukščiausius postus, turi likti profesionalas, o ne valdininkas.
Iškart pagalvojau, iš kur dabar atsiranda panašūs visuomeninio gyvenimo personažai? Amerikiečiai iškart prisimintų vaikystės traumas, bet šįkart gal ne vaikystė kalta? Nors kas žino, kokias pasakas vaikystėje jai skaitė mama.
Todėl siūlau, ypač turintiems vaikų, pažiūrėti Spike’o Jonze’o 2009 m. filmą „Maksas ir Maksimonstrai“ (BTV, 19 d. 19.30). Filmo herojus – jautrus berniukas Maksas. Jis pabėga po barnio su mama ir atsiduria saloje pas paslaptingas laukines būtybes. Jos beviltiškai laukia lyderio, o Maksas svajoja apie karalystę, kurią galėtų valdyti. Karūnuotas Maksas pažada sukurti pasaulį, kur kiekvienas suras savo laimę. Tačiau greitai berniukas supranta, kad valdyti daug sudėtingiau nei jis įsivaizdavo.
Ironiškasis intelektualas Spike’as Jonze’as iš pradžių, ko gero, nebuvo pats geriausias kandidatas ekranizuoti 1964 m. pasirodžiusią Maurice’o Sendako (jis yra ir filmo prodiuseris) knygą apie maištingo vaiko siaubus ir džiaugsmus. Tačiau filmo pabaigoje apie tai net nesusimąstome – toks įspūdingas, juokingas ir neįtikėtinas ekrane vaiko sielos pasaulis. Subjektyvų požiūrį paryškina ir nešiojama kamera, kuria nufilmuotas „Maksas ir Maksimonstrai“.
Kinas dažnai rodo „cukruotą“ vaikystės viziją. „Makso ir Maksimonstrų“ kūrėjai supranta Maksą, jiems nereikia ekspertų, kurie paaiškintų vaiko mintis ir viltis. Ko gero, nereikia ir būti skaičiusiam visus Freudo veikalus, kad galėtumei įvardyti tai, kas vyksta filme. Pakanka tik prisiminti. Ir tada „Maksas ir Maksimonstrai“ pažadins atmintyje kadaise patirtas adrenalino bangas, euforijos ir nevilties akimirkas. Jos susilies su atsiveriančios nežinomybės patirtimi, kurią matome ekrane. Juk priešais berniuko akis, ten, horizonte – vaikystės pabaiga. Jonze’as taip ir aiškino savo sumanymą: „Nesirengiau kurti filmo vaikams, norėjau sukurti filmą apie vaikystę. Šioje istorijoje aštuonerių ar devynerių metų berniukas bando geriau suprasti savo aplinką ir pasaulį bei kai kuriuos savo jausmus – jaudinančius ir nekontroliuojamus. Mes visi tai patyrėme ir paskyrėme visą gyvenimą jiems suvokti.“
Vaiko pasaulį praskleidžia ir danų režisierė Susanne Bier „Oskaru“ apdovanotame filme „Geresniame pasaulyje“ (LRT Kultūra, 23 d. 22.30). Vienas filmo herojų Elijas kartu su draugu Kristianu rengia žiaurų keršto planą. Jis nori atkeršyti miestelio mechanikui, kuris sumušė jo tėvą Antoną. Pastarasis ne vienus metus dirbo pabėgėlių stovyklos Afrikoje gydytoju, todėl niekad neatsako į prievartą tuo pačiu. Bet vaikui tai nesuprantama, jam atrodo, kad tėvą pažemino.
„Geresniame pasaulyje“ – iš tų filmų, kurie nori kalbėti apie sudėtingas šių dienų pasaulio problemas (prievartą, socialinę neteisybę, yrančias šeimas, ydingą švietimo sistemą ir pan.), bet, deja, vis dažniau nuslysta į paviršutinišką didaktiką. Panašiuose filmuose, ypač skandinaviškuose, pasaulis atrodo supaprastintas, be galo aiškus, nors kūrėjai ir stengiasi sureikšminti kiekvieną savo personažų žingsnį, žodį ar žvilgsnį.
Tokie pavojai akivaizdūs ir Dovilės Gasiūnaitės filme „Narcizas“ (LRT, šįvakar, 18 d. 24 val.). Filmo herojus talentingas muzikantas blaškosi, neranda vietos gyvenime, nemoka išsaugoti šeimos, bet pasižiūrėjus „Narcizą“ vis dėlto sunku suprasti, kuo režisierei šis personažas atrodo toks ypatingas ir brangus. Gal todėl, kad nuoširdžiai nesuvokia savo banalumo?
Jo, regis, nesuvokia ir filmo „Jobsas“ (TV3, 20 d. 22.15) režisierius Joshua Michaelas Sternas. Jis sukūrė komerciškai gal ir sėkmingą, bet iš esmės nykų, jokiomis meninėmis ypatybėmis nepasižymintį biografinį filmą apie naujųjų laikų didvyrį Steve’ą Jobsą, kuris pradėjo nuo nulio, o gyvenimo pabaigoje buvo vienas įtakingiausių ir turtingiausių žmonių pasaulyje. Akivaizdu, kad sudėtinga „Apple“ kūrėjo figūra reikalauja ir adekvačios kinematografinės jos refleksijos. Deja, filme matome ne dramatišką istoriją, o faktų rinkinį. Laimė, Jobsas neverčiamas šventuoju, tačiau Ashtonas Kutcheris, ko gero, pats blogiausias pasirinkimas iš visų galimų.
Ukraina dabar dėmesio centre, o kitą savaitę minėsime dar vienas Černobylio katastrofos metines. Todėl leisiu sau parekomenduoti Bradley Parkerio sukurtą siaubo filmą „Černobilio dienoraščiai“ (TV3, 19 d. 23.30). Jo herojai – šeši jauni turistai ekstremalai – išsirengia atostogų į Ukrainą ir nusprendžia vykti ekskursijon į kelis dešimtmečius uždara zona paskelbtą Pripetę. Jaunuoliai tikisi neišdildomų įspūdžių. Mirusiame mieste jų tikrai bus. Svarbiausia, kad tai nevyktų realybėje.
