Balandžio 9–12 d. vyko dvidešimt pirmasis Tarptautinis Budapešto kino festivalis „Titanikas“. Organizatoriai pakvietė kaip žiuri narę kartu su vengrų režisieriumi Jánosu Szászu, kurio filmas „Storas sąsiuvinis“ pernai Karlovi Varuose buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, bei subtiliu humoru išsiskiriančio britų režisieriaus Beno Wheatley ilgamečiu prodiuseriu ir draugu Andy Starke’u. Beje, paskutinis Wheatley filmas „Laukas Anglijoje“ pernai Karlovi Varuose taip pat buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu.
Į festivalio programą šįmet įtraukti penkiasdešimt du filmai, o retrospektyva buvo skirta žiemą mirusio Miklóso Jancsó kūrybai. Gaila, kad filmai be angliškų subtitrų, bet viliuosi, kad bent vienas Lietuvos kino festivalis ryšis pristatyti šį režisierių mūsų auditorijai. Seansai vyko moderno stiliaus pastatuose, kuriuose įsikūrę kino teatrai „Uránia“ bei „Puskin“, tad per peržiūrą akys kartais nukrypdavo ir į kino ekrano apšviestas įspūdingas lubas. Visi festivalio organizatoriai (net ir festivalio svečių savanoriai), su kuriais teko bendrauti, – arba kino studijų magistrantai, arba jau doktorantai. Tad nestebino rimtas požiūris į kiekvieną kruopščiai atrinktą filmą, o uždarymo akcentu tapo Jimo Jarmuscho filmas „Išgyvena tik mylintys“.
Konkursinėje programoje viso labo buvo devyni filmai iš įvairių pasaulio šalių. Atrinkti pirmi arba antri režisierių darbai. Išimtis – Kanų numylėtinio Xavier Dolano „Tomas atvyko į kaimą“. Paklausus, kodėl jis atsidūrė konkursinėje, programos sudarytojas teigė norėjęs atkreipti dėmesį į talentingą režisierių, kuriam dar tik dvidešimt penkeri.
Pagrindinis festivalio prizas skirtas bulgarų režisierės Mayos Vitkovos filmui „Viktorija“ („Viktoria“). Apsispręsti lengva tikrai nebuvo, tad diskusijos vietoj paties žiuri suplanuotų dešimties minučių užtruko tris valandas ir galiausiai liko tik balsuoti. Mat devynerius metus rašytas ir kurtas filmas nėra tobulai išbaigtas, o apdovanoti reikia geriausią filmą, tad kreipėme dėmesį ne tik į režisūrinius sprendimus, bet ir į kitus aspektus – vaidybą, prodiuserės darbą, – atsižvelgėme ir į tai, kuriai kūrybinei grupei piniginis prizas būtų didesnis paskatinimas. „Viktorija“ – debiutinis Mayos Vitkovos filmas. Anksčiau ji prodiusavo „Kino pavasaryje“ rodytą Kameno Kalevo juostą „Rytų pjesės“. Dabar Vitkova įkūrė savo nepriklausomą kino gamybos kompaniją „Viktoria Films“ ir padedama rumunų prodiuserės ir Cristi Puiu žmonos Ancos Puiu (prodiusavusios ir „Pono Lazaresku mirtį“) sukūrė pirmąjį savo filmą.
„Viktorija“ tiesia paralelę tarp nefunkcionalios šeimos ir Bulgarijos istorinių permainų. Viskas prasideda 1979 metais. Gražiai ir maištingai Borijanai (įspūdingų bruožų aktorė Irmena Chichikova) bloga nuo komunizmo ir jį šlovinančios motinos. Ji svajoja iškeliauti į Veneciją, iki kurios tik 1024 kilometrai. Jos vyras jau tiki, kad moteris laukiasi kūdikio, bet Borijana atšauna, kad vaikų bus tik tada, kai jie abu ištrūks į laisvą šalį. Jauna moteris visaip bando saugotis nėštumo, tualete rūko unitazo bakelyje slepiamas amerikietiškas cigaretes ir geria kokakolą. Tačiau atsitinka taip, kaip planavo Borijanos vyras – 1979 m. jiems gimsta Viktorija, mergaitė be bambos. Jaunai motinai vaikas reiškia, kad ji visam laikui įstrigo niūrioje Bulgarijoje. Visiškai kitaip mano komunistų partijos lyderis Todoras Živkovas. Dėl keisto kūdikio apsigimimo vadovas Viktoriją paskelbia dešimtmečio vaiku ir mergaitė tampa šviesios komunistinės ateities simboliu. Dešimt metų šis komunizmo vaikas (ją vaidina režisierės dukra Daria Vitkova) turi asmeninį telefoną, kuriuo bet kuriuo paros metu gali paskambinti Živkovui, gali su bet kuo elgtis ir išsidirbinėti kaip tinkama. Tačiau 1989 m., kai Živkovas netenka galios, Viktorija pradeda suvokti, kad jos ateitis ne tokia ir šviesi. Motina Borijana visiškai jos neprisileidžia, tik vienintelis tėvas stengiasi palengvinti mergaitės gyvenimą.
Režisierei mergaitė tampa Bulgarijos tuometinių realijų ir vėlesnių pokyčių metafora. Vitkova nebijo magiškojo realizmo elementų bei sarkastiško humoro ir kuria netradicinės moters portretą: Borijana neturi motinos instinkto, ji ima bodėtis ne tik komunizmu, bet ir bestuburiu vyru, kuris, siekdamas išgyventi, lengvai ir tyliai prisitaiko prie bet kokios politinės sistemos, demonstracijose susiranda meilužį, kurį drąsiai parsiveda į namus per vieną Viktorijos gimtadienį. Filmas kiek ištęstas: 1989 m. griuvus Berlyno sienai, griūva ir filmo struktūra, atsiranda daug nereikalingų meninių intarpų, o palikta veiksmo nuošalyje suaugusi Viktorija ima trypčioti vietoje, nes visas dėmesys skiriamas Borijanai. Tačiau Vitkova sugebėjo tinkamai panaudoti archyvinę medžiagą ir įtaigiai perteikti savo personažų jausmus, troškimus ir nusivylimus, atsidūrus savaip siurrealistinių istorijos įvykių epicentre.
