Jau ne pirmą kartą kiek paskubomis iš manęs padaromas kuratorius tų projektų, kurių nekuruoju. Jau teko išgirsti kritikos, kad kuravau gana vidutinišką menininko Giuseppe’s Zevola parodą Jono Meko vizualiųjų menų centre, nors aš tebuvau darbininku ‒ žmogumi, kuris turėjo instaliuoti parodą ir pristatyti menininką per atidarymą. Todėl kritikams ir kritikėms galiu prisipažinti, kad nuo to laiko, kai pradėjau oficialiai dirbti JMVMC, šioje institucijoje nesukuravau nė vieno autorinio projekto, nes iki šiol dirbau labiau kaip koordinatorius, tarpininkas tarp centro „valdžios“ ir meninink(i)ų arba net labiau kaip techninis darbuotojas.
O antrą kartą man vėl kliuvo, kad „kuravau“ žmonos Benignos Kasparavičiūtės parodą Šlapelių namuose-muziejuje, nors vėl tebuvau tik tarpininkas ‒ susitariau dėl muziejaus patalpų... Bet muziejus tuojau paskubėjo mane įrašyti į kuratorius, o vadinamieji kritikai iškart šį „faktą“ pasigavo ir ėmė tąsyti tarsi varnos pastipusią žiurkę.
Šį kartą mane paskubėta irgi padaryti Algimanto Palucko projekto „Ko aš nežinau“ projektų erdvėje „Malonioji 6“ kuratoriumi, nors juo turėjo būti pats menininkas. Todėl tegul nestebina tai, kad „kuratorius“ pats rašo apie savo tariamai kuruotą parodą. Kita vertus, prie šios parodos iš tikrųjų prisidėjau kiek daugiau nei prie pirmų dviejų, tad nebus didelė nuodėmė, jei tapsiu „kuratoriumi“.
Baigęs tapybos specialybę, Algimantas Paluckas beveik dešimčiai metų išvyko į daugeliui lietuvių gerai pažįstamą Airiją ir tenai dirbo įvairius darbus. Vienas „epiškiausių“ ‒ darbas butelių gamykloje. Paluckas, jau kurį laiką vėl gyvenantis Lietuvoje, ir dabar sako kartais tebegirdįs galvoje tos gamyklos „gausmą“. Šis gausmas, galima sakyti, iš dalies paskatino sugrįžti prie kūrybos ir tebeaidi jo kūriniuose, žinoma, perkeltine prasme.
Kitaip sakant, Airija visiškai neįkvėpė kūrybai, užtat dešimties metų ne itin saldi emigranto patirtis tarsi sugrąžino meno, kaip (auto)terapijos, idėją ‒ kai kūryba (dar) nėra institucinių žaidimų įkaitė, o beveik tiesiogine prasme yra psichologinė būtinybė parodyti (ar įrodyti) sau, kad esi mąstantis ir kuriantis žmogus, ne koks nors vieną ar kitą funkciją automatiškai atliekantis mechanizmas. Kūryba tampa vos ne minipartizanine pasipriešinimo gyvenimui – tokiam, „koks jis yra“, – taktika.
„Partizanauja“ Paluckas dažniausiai ilgais žiemos vakarais, kai apmažėja sodininkystės, žemės ūkio darbų, todėl ir šią parodą jis iš tikrųjų norėjo pavadinti „Užšalo upės ežerai, jau pisas lapės ir vilkai...“ Tačiau atsisakė dėl galimo žalingo poveikio vaikams.
Projektas „Maloniojoje 6“ instaliuotas panašiu „ilgų žiemos vakarų“ buitiniu principu ‒ ekspozicija perdirbama ir formuojama tarsi kaip „butas“, tarsi kaip „dirbtuvė“ (didžioji dalis kūrinių net neišeksponuota, o sudėta kampe, ir kiekvienas norintis gali tuos darbus išsidėlioti, apžiūrėti pats), o medinis „Maloniosios 6“ namukas ir jo aplinka prašyte prašosi tokio ekspozicinio sprendimo.
Paroda traktuojama labiau kaip subjektyvios buitinės (psichologinės) aplinkos instaliacija. Palucko tapyba ir kūryba tarsi išauga iš buitinės aplinkos, yra susijusi su konkrečiais subjektyviais kontekstais (nors pačioje tapyboje tai niekaip neatsispindi ir nedeklaruojama), todėl atidarymo metu menininkas atliko performansą, kurio metu „įaugo“ į ekspoziciją ir kartu išaugo iš jos ‒ improvizuotame „poilsio kampelyje“, užuominoje į „svetainę“ ‒ su kėdėmis, staliuku ir paveikslais ant sienų ‒ menininkas, vilkintis darbiniu švarku, tiesiog sėdėjo ir tylomis valgė sumuštinius, užsigerdamas arbata iš termoso. Tarsi būtų sugrįžęs trumpam sušilti, užkąsti ir tuojau vėl grįžtų prie sodininkystės darbų. Ši procesą tylomis stebėjo žiūrovai, tarsi netyčia į privačią erdvę užklydę ir šeimininko trukdyti nedrįstantys praeiviai.
O iš mobiliojo telefono sklido Palucko kalba ‒ buvo skaitomas kadaise jo paties parašytas eilėraštis. Baigęs vakarienę (ar vėlyvus pietus), Paluckas įjungė audiogrotuvą su (irgi jo paties) sukurta muzikine elektronine kompozicija ir, savo performansą nepastebimai transformavęs į „diskoteką“, įsimaišė tarp žiūrovų. Muzika grojo visą likusį parodos atidarymo laiką. O ant stalo liko dalis užkandžių ir keletas „National Geographic“ žurnalų, iš kurių iškirptos detalės neretai atsiduria Palucko tapybos kūriniuose. Žurnalus vėliau, sėdėdamas fotelyje, noriai vartė vienas atidarymo dalyvis.
Autodidaktiškumo, savamoksliškumo motyvas šiame projekte svarbus, nes tiek tapybą, tiek savadarbę elektroninę muziką galima būtų apibūdinti kaip „saviveiklą“ šiuolaikinio meno kontekste. Paluckas, kaip tapytojas, balansuoja tarp primityvizmo, modernizmo ir šiuolaikiniam menui būdingų taktikų. Atrodo, jog menininkas žino visas šiuolaikinio meno konvencijas, tačiau vos žengęs žingsnį į šoną gali atsidurti kokio gatvės turgaus ar Kaziuko mugės lygyje.
Ir įdomiausia ne tai, kad jis kiek ironiškai žongliruoja primityviojo, naiviojo meno kategorijomis ir netgi įvesdamas instaliatyvų ir performansinį lygmenį tarsi sako, kad jis renkasi „kritišką“ poziciją, kitaip sakant ‒ šiuolaikinio meno pozicijas. Įdomiausia, kad jis kol kas sugeba išlikti „niekieno“, arba marginalioje teritorijoje, kurioje iki galo taip ir neišeina nuspręsti ‒ tai nuoširdus primityvusis menas, ar konceptualistinė simuliacija? Tapyba tarsi primityvi, pusiau savamokslė, tačiau tam tikros vietos „padarytos“ profesionaliai, be to, įklijos, iškirptos iš „National Geographic“ žurnalų, akivaizdžiai liudija tam tikrą (savi)ironišką poziciją formaliojo primityvistinio lygmens atžvilgiu.
Tai tarsi naivusis menas, kuris dekonstruoja ir ironizuoja pats save ‒ supranta, kad jis naivus, ir iš to juokiasi. Tai tarsi nesąmoningas primityvizmas, kuris primityviomis priemonėmis analizuoja primityvumą kaip sąmoningą intenciją. Tai tarsi įsisąmoninimas to, kad tam tikras formalus šios tapybos naivumas yra nesąmoningas ir jo neįmanoma įsisąmoninti. Tai tarsi „geri vyrai gerą girą gėrė“ arba „šešios žąsys su šešiais žąsiukais“.
Ko gero, kol kas tokiai interpretacijai tinka ir jokio apibrėžto statuso nebuvimas, nes Paluckas kol kas nėra jokios sistemos „žaidėjas“, „agentas“ (tačiau nuo šio projekto juo tampa) ‒ net „marginalo“ statusas šiuo atveju dar nėra statusas. Žinoma, ir LTMKS (taip pat ir aš kaip „kuratorius“) šiuo „retro“ projektu kiek ironizuoja dabar populiarią medijų ir vorkšopų kultūrą, žinoma, ir save pačią.
Kol kas tai tik kuklus Palucko prisistatymas su šiokia tokia ironija, švelnia pašaipa tiek žiūrovo, tiek savęs atžvilgiu. Paluckas kviečia žiūrovus į jo butą-dirbtuvę-biurą-parodą tarsi savamokslis žiniuonis, kuris pavaišins jus sumuštiniu ir išburs ateitį, pasakys tai, ko jūs nežinote, iš vištos išmatų (gal kavos tirščių). Pranašystės greičiausiai neišsipildys, bet visiškai nesate garantuotas.
