Skrydis Sevilija–San Fransiskas–Vilnius

 

Manyčiau, operos režisierius tokį, o ne kitokį finalą sukūrė ironizuodamas šių dienų masinį skonį, šiaip jau dažniausiai tapatinamą su amerikietiška masine kultūra, bet dabar apėmusį Europą ir kone visą pasaulį. Mes taip pat nesame jokia išimtis, kad ir kaip pūstumėmės. Apie tai byloja klestintys kičiniai renginiai įvairiose salėse ir per TV kanalus.

 

Naujasis Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėjo“ pastatymas yra LNOBT ir San Fransisko operos koprodukcija, jo premjera pirmiausia įvyko San Fransiske praėjusių metų lapkritį. Tokia kooperacija jau ne pirmoji mūsų teatre (priminsiu kad ir nepamirštamą „Madam Baterflai“ arba šiuolaikinę operą „Meilė ir kiti demonai“), ji naudinga menine prasme, bet svarbiausia, sumažina pastatymo išlaidas, o juk teatrui nuolat stinga lėšų. Minėtas raudonasis jaguaras – ko gero, vienintelis „lietuviškas“ rekvizito elementas (išsinuomotas iš vienos paslaugios firmos), visa kita, net žirklės, kuriomis manipuliuoja Rozina, atvežta iš San Fransisko. Beje, automobilio markę išsiaiškinau jau rašydama šį tekstą, spektaklių metu bent trys greta sėdėję solidūs vyriškiai sakėsi negalintys man jos įvardyti...

 

Spektaklį kūrė tarptautinė komanda, daugiausia ispanų menininkai: režisierius Emilio Sagi, režisierė statytoja ir choreografė Nuria Castejon, scenografas Llorenças Corbella, kostiumų dailininkė Pepa Ojanguren. Amerikiečio Erico Watkinso sukurtą apšvietimą Vilniuje įgyvendino jo kolega Gary Markeris. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas – Julius Geniušas, dirigentas – Alexis Soriano (Ispanija), choro meno vadovas – Česlovas Radžiūnas.

 

Režisieriui atstovavusi ir jo sumanymą Vilniuje įgyvendinusi Nuria Castejon su Sagi statė ne vieną spektaklį. Jie abu yra darbavęsi ir Vilniuje, kai prieš keletą metų kūrė „Figaro vedybas“. „Sevilijos kirpėjo“ statytojų svarbiausias siekis, pasak Castejon, parodyti Seviliją, šio miesto gyvenimą, kur žmonės džiaugiasi, šypsosi, linksminasi, šoka, geria vyną etc. Scenovaizdyje dominuoja būdingos Andalūzijos regiono, kuriam priklauso Sevilija, spalvos – mėlynas dangus, balti namai su dekoratyvinėmis metalo grotelėmis ant langų ir balkonų, ryškių spalvų gėlynai ir šilta geltona gausių atspalvių šviesa. (Nuostabi ta Sevilija, ypač jos katedra, kurios mažytį bokšto – Giraldos – maketą, gėrimo pardavėjo scenelėje nešiojamą ant kupros, subtiliai parodė statytojai.)

 

Besirenkančią į salę publiką pasitikusioje atviroje tamsioje scenoje, pirmame plane, išvystame Rossini biustą. Suskambus operos uvertiūrai kyla mėnulis, linksma grupelė miestelėnų garbina kompozitorių, sustoja rateliu aplink jo biustą. Ryškėjanti šviesa apšviečia įstrižą pakylą (pamažu nutraukiama tamsi ją dengusi skraistė) ir tarsi iš nieko ima rastis namai, aikštė, kurioje smagiai šokamas flamenkas. Šokėjų temperamentas ryškėja kartu su muzikoje augančiu Rossini mėgstamu crescendo, kol pripuolę prie paminklo jie ima emocingai jį glostyti ir galiausiai su paskutiniais uvertiūros garsais išsineša... Įvaizdinti operų uvertiūras dabar imasi daugelis režisierių, tačiau pagal Rossini muziką šokti flamenką – išties drąsus Sagi sumanymas. Gal kam nors jis atrodė avantiūristiškas, bet manęs visai nesuerzino, priėmiau be menkiausio pasipriešinimo. Mano galva, pažįstama „iki skausmo“ Rossini muzika dėl to nė kiek nenukentėjo, gal net atvirkščiai, įgavo ypatingo veržlumo ir naujų emocinių raiškos akcentų.

 

Spektaklio scenografija – abstrakti ir racionali. Joje nėra konkretesnę epochą atskleidžiančių detalių ar realistiškų patalpų, įprastų senuose mūsų teatro pastatymuose. Būtent apie tai greta muzikos atlikimo daugiausia diskutuota su ankstesnių pastatymų liudininkais. Jie (ir žiūrovai, ir ypač muzikantai) paprastai būna kritiški pokyčiams. „Šią operą rengėme su maestro Jonu Aleksa...“ , – frazė, nuo kurios prasideda pašnekesys. Bet ką daryti, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi, kad iškeliavusiųjų į amžinybę neprikelsi, kad Rimą Geniušą, Joną Aleksą ir kitus keičia naujų kartų dirigentai. Beje, šio „Sevilijos kirpėjo“ muzikos vadovas Julius Geniušas – pirmojo sūnus, gerai menantis tėvo darbą, o antrojo – mokinys...

 

Grįžtant prie scenografijos: įstrižai padalintoje scenoje susidaro dvi erdvės su skirtingomis funkcijomis. Vienoje – ant šiek tiek kylančios platformos matome miesto namų fasadus, paskui ši erdvė tampa kambariais Bartolo namo viduje. Kairioji scenos dalis – tarsi papildoma veiksmo erdvė, panaudojama labai skirtingai: joje prie fortepijono vyksta Rozinos muzikos pamoka, čia siautėja audra su stambiais lietaus lašais, pro čia įeina ir išeina choras, šokėjų grupė ir kai kurie veikėjai, nesyk tiesiog išsiropščiantys iš po platformos tarsi „iš po žemių“. Šis „landžiojimas“, nors retkarčiais ir labai juokingas (ypač kai iš ten išlenda Don Bazilijus), man liko didžiausia mįslė per visus tris matytus premjerinius spektaklius.

 

Veikėjų tarpusavio santykiai išreikšti judriomis scenelėmis, gausia gestų ir kūno kalba, flamenko plastikos elementais, padėjo atskleisti operos buffa charakterius. Tačiau ar kai kurie artistai nepersistengė? Mano galva, gerokai pervaidino Liudas Mikalauskas (publika, gerai pažįstanti solistą iš TV, jam entuziastingai plojo), Bartolą traktavęs kaip grubų puskvailį iš liaudies teatro. Nemanau, kad tokį Bartolą įsivaizdavo režisierius, pats į Vilnių neatvykęs, savo darbo įgyvendinimą patikėjęs Nuriai Castejon. Tarnaitė Berta, komiškai pypkiavusi ir žvilgčiojusi iš balkono, kitose scenose piktnaudžiavo gestikuliacija ir tai trukdė išgirsti rečituojamas frazes. Kai kurie solistai dar gerokai susikaustę arba vaidina ne visai tą personažą. Julijos Stupnianek Rozina primena „Bohemos“ Miuzetę, Liudo Norvaišo Don Bazilijus – greičiau padorus negu šmeižikas ir gobšus intrigantas... Bene tiksliausiai vaidybines užduotis atliko Joana Gedmintaitė, jai nestigo reikiamo humoro ir žaismės. Roziną ji kuria pirmąsyk, tačiau solistės vaidmenų kraityje esama stilistiškai gana artimų personažų, tokių kaip Adina ar Siuzana, už kurios sėkmingą atlikimą ji pelnė „Operos švyturį“.

 

Tačiau pažvelkime į muzikinę operos interpretaciją, juk ji, kad ir ką kalbėtum, yra svarbiausia. Trys premjeriniai spektakliai muzikiniu požiūriu gana ryškiai skyrėsi. Pirmąjį ir trečiąjį vakarą dirigavo Julius Geniušas, pagrindiniai atlikėjai beveik visi kartojosi: Tomas Pavilionis (Grafas Almaviva), trečią vakarą šią partiją dainavo Mindaugas Jankauskas, svečias iš Rusijos Pavelas Jankovskis (Figaras), Joana Gedmintaitė (Rozina), Liudas Mikalauskas (Daktaras Bartolas), Egidijus Dauskurdis (Don Bazilijus), Laima Jonutytė (Berta), Tomas Tuskenis (Fiorelas), Ignas Misiūra-Tumanovas (Seržantas).

 

Pirmosios premjeros metu didesnių klaidų nepastebėjau, vis dėlto įtampa ir jaudulys jautėsi, dainininkų soliniai numeriai ir ypač rečitatyvai neskriejo taip lengvai ir natūraliai, kaip turėtų. Jei visai nepažinčiau šio teatro, būčiau atvykusi iš svetur, pasakyčiau trumpai: susirūpinkite dainavimo technika, ypač smulkiąja. Smuikininkas, gerai neįvaldęs visų štrichų ir pirštų technikos, nesiima scenoje groti Paganini kapričų, nes gali būti paprasčiausiai nušvilptas.

 

Rečitatyvai(recitativo secco) sunkokai sekėsi visiems, neaiškios muzikinės ir prasminės jų atramos trukdė artikuliuoti formą, nepadėjo ir gana padrikas pritarimas fortepijonu arba klavesinu. Beje, daug kam iš sutiktų muzikantų kilo klausimas, kodėl apskritai grojama fortepijonu. (J. Geniušas yra sakęs, kad pats Rossini yra leidęs rečitatyvams akompanuoti ir vienu, ir kitu instrumentu.)

 

Joana Gedmintaitė dainavo sopraninį koloratūrinį variantą ir gana sėkmingai su juo susidorojo. Raiškiai suskambėjo jos atliekama populiarioji kavatina „Una voce poco fa“. Solistę būtina išskirtinai pagirti, juk tai pirmasis visai naujas jos vaidmuo po motinystės atostogų. Vis dėlto jai, kaip vienai pagrindinių Nacionalinio teatro solisčių, linkiu šią sunkią partiją taip nušlifuoti, kad neliktų nė vienos netikslios gaidelės. Grafą kūręs Tomas Pavilionis vietomis džiugino gražiu dainavimu, ypač lyriniuose epizoduose, kaip antai pirmo veiksmo kavatinoje „Ecco ridente in cielo“ (aukštoji do ilgainiui tikrai suskambės!), bet kai kam – ypač toms nelemtoms gamutėms, arpeggio ir kitoms puošmenoms – lengvumo stinga. Jaunas solistas turi visas galimybes tobulinti partiją, o mokytis dabar tikrai yra iš ko – pilnas internetas Diego Floreso ir kitų rosinistų įrašų. Apie Liudo Mikalausko Bartolo vaidmenį minėjau, pridurčiau, kad savo ariją „A un dottor della mia sorte“ jis padainavo išraiškingai ir pagaliau išsitiesęs, nes beveik per visą spektaklį Bartolą vaizdavo kaip susirietusį atkištu užpakaliu senuką. Figaras (P. Jankovskis) pirmajame spektaklyje taip pat buvo įsitempęs, tad jo garsioji arija nesuskambėjo natūraliai. Užtat trečiąjį vakarą jis atsipalaidavo, tiksliai dainavo ir gana raiškiai artikuliavo rečitatyvus. Vienas komiškiausių personažų per premjerą man pasirodė E. Dauskurdžio Don Bazilijus. Šis vaidmuo jam prilipo kaip marškiniai prie kūno! Populiarioji arija apie šmeižtą taip pat gerai suskambėjo. Šią ariją antrą vakarą labai raiškiai padainavo Liudas Norvaišas.

 

Orkestras, diriguojamas J. Geniušo, be priekaištų pagrojo uvertiūrą, muzika pulsavo gyvybingai ir stilingai. Tiksliai grojo visos orkestro grupės. Kaip nepagirti obojaus puikiai atliktos G-dur temos, darnaus smuikų spiccato (e-moll tema), harmoningų tutti, gerai pasirinkto tempo ir uvertiūros pabaigoje įsisiautusio crescendo. Apskritai visą operą orkestras grojo tiksliai ir preciziškai, darniai pritarė solistams, efektingai, vaizdingai atliko instrumentinę audros sceną. Labai stabiliai visus tris vakarus dainavo choras, sužavėjęs išlygintais dinamiškai paslankiais vyrų balsais, puikiai derėjusiais su solistų ansambliais. Nepaminėjau, kad pastarieji (duetas, tercetas, kvintetas) buvo atlikti labai išraiškingai. 

 

Antrasis spektaklis buvo visai kitoks, muzikos tonusas tarsi prislopo. O dar kaip tyčia įvyko techninių nesklandumų – nutrūko Sevilijos miesto planą laikęs lynas... Dirigentas iš Ispanijos Alexis Soriano nuo pat uvertiūros uždavė lėtesnį tempą, tolimesnė muzikos eiga taip pat stokojo darnos, keliuose ansambliuose šlubavo ritmas. Šį spektaklį dainavo T. Pavilionis, Mindaugas Rojus (Figaras), Julija Stupnianek (Rozina), atlikusi originalų mecosoprano variantą, Vladas Bagdonas (Bartolas), gerai jaučiantis komiško vaidmens stilių, Liudas Norvaišas (Don Bazilijus).

 

Belieka palinkėti spektakliui ilgai gyvuoti, o visiems solistams – užsispyrusiai siekti idealo.