Šį rudenį Nacionalinis Kauno dramos teatras pradeda jubiliejinį 95-ąjį sezoną. Jo devizas – istorija naujai!
Jame matysime gilius pėdsakus teatro istorijoje palikusių režisierių ir vadovų Jono Jurašo bei Gintaro Varno spektaklius, jiems antrins ieškojimų nebijantis režisierius Artūras Areima bei įvairių teatrinių projektų režisierė Agnė Sunklodaitė. Teatras tęs edukacinę veiklą, skirdamas daug dėmesio bei renginių augančiai jaunųjų žiūrovų kartai.
Rugsėjo 25-ąją Didžiosios scenos tylą nutrauks premjera – režisieriaus Jono Jurašo režisuojamas spektaklis „Barbora“ pagal J. Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Simboliška, kad po daugiau nei 40 metų pertraukos režisierius imasi lemtingiausios jo biografijoje dramos, juk su šiuo spektakliu susijęs atsisveikinimas su Kauno dramos teatru ir Lietuva.
Nemaža dalis J. Jurašo pakviestų aktorių dar nebuvo gimę, kai scenoje gyvavo legendinis spektaklis su Barboros Radvilaitės vaidmens atlikėja aktore Rūta Staliliūnaite ir Žygimanto Augusto personažo kūrėju Kęstučiu Geniu. Tiesa, teatre tebesaugomi legendinį spektaklį menantys reliktai: Barboros ir Žygimanto Augusto kostiumų detalės bei garsusis paveikslas – Aušros vartų Madonos paveikslo kopija. Vis dėlto, nedera apsigauti, nes tai nėra istorinio spektaklio rekonstrukcija, bet naujas, dabarties žvilgsnis į kūrinį ir nesenstančias temas. Režisierius grįžta su nauja spektaklio vizija: „Mane domina likiminis, gyvenimo ir mirties žaidimas.“ Jam talkinanti rašytoja ir dramaturgė Aušra Marija Sluckaitė, adaptavusi J. Grušo dramą nūdienos aktualijoms, sako, kad šį kartą nesiekiama atkurti romantiškos Barboros Radvilaitės legendos. Šis spektaklis apie aktorę, kuri, nepaisant neįveikiamų kliūčių, dega noru suvaidinti Barborą, suprasti ją kaip moterį, patekusią į meilės, ligos ir politikos žaidimų spąstus. Aktorė – pati serganti kaip Barbora, agonijos kamuojama – įveikia savo negalią ir čia pat scenoje kuria Barboros Radvilaitės vaidmenį – savo viziją. Spektaklis apie kūrybos ir žmogaus valios galią pasipriešinti likimui.
Spalio 4 d. rampos šviesą išvys jautri prancūzų rašytojo Romain Gary ir jo motinos istorija – inscenizacijos autorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė. Vienas gražiausių autobiografinių rašytojo romanų „Aušros pažadas“ atgimsta jo 100-ųjų gimimo metinių auroje. Spektaklyje bus keliami ne tik žmogaus-kūrėjo likimo klausimai: kada žmogus gimsta kaip kūrėjas, kokios aplinkybės paskatina jį ieškoti atsakymų į svarbiausius žmogaus būties klausimus, bet ir bylos apie motinos vaidmenį kūrėjo kelyje. „Tuo pačiu šis kūrinys yra odė mamai. Galbūt tik motina pajėgi nujausti sūnaus likimą,“ – sako režisierė A. Sunklodaitė.
Jubiliejinį teatro gimtadienį, kuris minimas gruodžio 19 d., planuojama sutikti režisieriaus Gintaro Varno premjera. Tai – šveicarų architekto, rašytojo ir dramaturgo Maxo Frischo pjesė „Biografija: vaidinimas“. Sceniniam gyvenimui pasirinkta vėlyvesnė, 1984 m. autoriaus atnaujinta pjesė (pirminis variantas – 1967 m.). Įdomu, kad ši pjesė jau buvo rodoma Kauno dramos teatro scenoje 1974 m. Tuometinis režisieriaus V. Čibiro spektaklis, kuriame neužmirštamus vaidmenis kūrė aktoriai Gražina Balandytė bei Kęstutis Genys – dar viena legenda, sulaužiusi tuometines nusistovėjusias teatro normas.
Žinoma, negalima pamiršti duoklės jaunajam žiūrovui. Gruodžio 1-5 d. teatre svečiuosis tarptautinis Asitežo vaikų festivalis „Cool/Jėga“. Įvairiuose Lietuvos teatruose reziduojantis festivalis šiais metais atkeliaus į Kauną. Jį pradės režisieriaus Artūro Areimos premjera vaikams ir jaunimui pagal prancūzų roko grupės „Dionysos“ vokalisto, rašytojo ir režisieriaus Mathiaso Malzieu romaną „Mechaninė širdis“. Draminio teksto autorė – Gabrielė Labanauskaitė. Ši neįprasta istorija apie berniuką su laikrodžiu vietoj širdies sudomino netgi Luco Bessono kino kompaniją, kuri 2011 m. išleido animacinį filmą. Beje, vienu iš režisierių tapo pats knygos autorius. Ambicingasis Artūras Areima žada intriguojantį vaizdą scenoje, nes vietoj įprastos dekoracijos bus pasitelkiamos modernios trimačio vaizdo kūrimo programos. Taip pat spektaklio kūrimo procese dalyvauja jaunieji teatro žiūrovai.
Vasario mėnesį, 9-15 d., teatrą užtvindys jau penktasis tradicinis edukacinis festivalis vaikams ir jaunimui „Nerk į teatrą“. Įgyvendinant vieną esminių šiuolaikinio teatro misijų edukuoti jaunąją kartą, bus rengiami užsiėmimai su teatro praktikais, rodomi jaunųjų aktorių diplominiai darbai, rengiamos kūrybinės dirbtuvės, diskusijos ir konferencijos.
Sezoną vainikuos vieno iš Europos teatro lyderių lenkų režisieriaus Krystiano Lupos režisuojama Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“. Nors šis spektaklis bus repetuojamas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, jį Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje matys ir Kauno publika. Tai bendras didelės apimties dviejų nacionalinių teatrų projektas. „Didvyrių aikštės“ premjera numatoma 2015 m. kovo 27 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Planuojama, kad sezono pabaigoje teatre darbus pradės vienas garsiausių Pabaltijo šalių jaunosios kartos režisierių Valters Silis. Kūrybinės laboratorijos principu dirbantis menininkas kartu su dramaturgu, pasitelkdamas aktorių asociacijas ir patirtį, gvildens mažai mūsų dienų teatre nagrinėjamą II Pasaulinio karo kainos temą. Kas būtų, jeigu šiandien iš bunkerio išeitų žmogus, kuris ten slėpėsi nuo karo pradžios? Projektas bus realizuotas kitą sezoną.
