Taip šventvagiškai malonu

Kai susiduri su Mindaugo Navako kūryba, viskas turi reikšmę (raumuo įsitempia), bet negalima į tai žiūrėti visiškai rimtai (atsipalaiduoja). Ritmiški įtempimai ir atpalaidavimai yra gyvybės sąlyga, taip veikia kraujotaka, virškinimo, šalinimo, dauginimosi ir malonumo gamybos mechanizmai. Širdies plakimo ritmu Navako darbai panašūs į rokenrolą. O dar – ta maišto dvasia, staigiu temperamentu ir muzikalumu, pavyzdžiui, naudojant spalvas. Kone kiekvienas jo darbas, nesvarbu, skulptūra ar instaliacija, audioinstaliacija ar objektas, – kaip „geras gabalas“. Ir, kas svarbiausia, – atliekamas gyvai.

 

Tai reiškia, kad kas kartą ką nors rodydamas autorius apsidairo aplinkui (masteliai, vietos turinys), įvertina, į kokį vandenį brenda (rodytojų kontekstas), pasitikrina aplinkos proto būklę (skaitomi ženklai, elgesio įpročiai, lūkesčiai, kuriuos bus siekiama nuvilti), pasižiūri savo medžiagų / ruošinių turinio potencialą, o tada genialiai sukuria instinkto iššautą ir intelekto valia apdorotą kūrinį. Navakas pabrėžia, kad nėra „iš tų menininkų, kurie pirma sugalvoja programą, o paskui ją įvykdo.“ (Kiškis/lapė ir kt. Laima Kreivytė kalbina Mindaugą Navaką, 7 meno dienos, 1999 03 12). Vis dėlto Navako stiprybė yra neužsisklendimas žavintis savo proto ir kitais judesiais, kas labai būdinga paskutinėms dabarties meno madoms. Jokio panašaus bizalo Navakas nepasiūlys, net jei kankintumėt, jo kūryboje viskas materialu, fiziška. Jis nesako „įsivaizduok“, o gyvai pakeičia aplinkos mastelį, tūrį ir turinį. Ir suvokėjas visada turi galimybę eiti gilyn skaitydamas turinį. Visada bus paradoksas – didysis absurdo nuskausmintojas. Greičiausiai keliais lygiais.

 

O jau prasmės čia dauginasi kaip triušiai rokenrolo ritmu. Pavyzdžiui, bokštas, suręstas iš senų Šiuolaikinio meno centro (ir buvusių sovietinių Parodų rūmų) langų su kristalų karuliais, pavadintas „Daužkit langus, griebkit krištolą!“, gali jus nuvesti iki 1938 m. lapkričio 9-osios ir 10-osios „Krištolinės nakties“, – vitrinų daužymo, – vykusios Vokietijoje ir Austrijoje per žydų pogromus, nors pirmos, vietinės asociacijos labiau provokuoja galvoti apie Lietuvos meno įtampas ir permanentinį maišto troškimą. Krištolas gabens į Madagaskarą, kur jis išgaunamas, o bokšto forma surengs turą nuo Babelio iki Čiurlionio, pakeliui užsukant pas Freudą. Su kiniška keramika didžiojoje salėje, virtusia prakilniomis formomis ir kartu žaidimų aikštele, ir kitais kūriniais – lygiai tas pats. Dvi garsios meno istorikės bendroje kompozicijoje net įžvelgė Valdovų rūmų inversiją: tentas kaip gobelenas, keraminiai objektai kaip kokliai, o perdirbtų baidarių pora „Kiškis/lapė“ (1999) įvaizdina kunigaikščių porelę. Aptakios arkos gali priminti ir kosminį vaikų darželį, stovėjusį ir nugriautą prie televizijos bokšto. Kosmoso temą galime pratęsti lauke prie Juozo Mikėno „Pirmųjų kregždžių“ (1964), kurios, kaip paaiškėja iš schemų, itin panašios į Amerikos Laisvės statulą. Čia Navako bitumu užjuodinta cisterna „Įstrižas cilindras“ (2007–2013), nešvankiai nusisukusi nuo didžių idėjų, rymo savo karvišku monumentalumu.

 

Laukti ir sulaukti parodos buvo baisu visai ne todėl, kad teks atlaikyti šimtą tonų malonumo. Buvo neramu, ar kūriniai, įpratę imponuoti, grupėje nevirs minia, kur dėsis kontekstų šleifas ir kaip jį atvilkti, ar darbai vis dar bus paradoksaliais urvais, pro kuriuos galima nukeliauti kažin kur, ypač kai žinai, kad autorius griežtai uždraudė parodoje ant sienų kabinti rašinėlius. Visi mįslių galai sudėti į vadovą po parodą. Tokį mažytį... Tiesa, NDG informacijos centre parengtos lentynos su daugiau leidinių, įdomiausi jų – mažo tiražo piešinių segtuvai, „Vilniaus sąsiuviniai“; parodos kuratorė Elona Lubytė, be kurios unikalaus talento organizuoti Navako karjera nebūtų tokia žydinti, ne tik pasirūpino lektūra, bet ir priorganizavo įdomių pažintinių ekskursijų ir pokalbių. Tačiau kas uždraus pasvajoti – mano supratimu, jau turėjo būti visa lentyna solidžių leidinių apie šį autorių ir atskirai vadovėlis jauniems menininkams pavadinimu „Kaip būti šiame pasaulyje“ ir dar antras „Kūrybos etika“. Bet juk ir taip tikra laimė, kad tokia paroda vyksta. Čia juk šalis, kur viena pakrantėje išraityta arka sukelia spazmus, tad Navako cisternos, aprūdijusios raidės, kabliai, sunkvežimių tentai irgi neturėtų kelti malonumo tvinksnių. Taip laukiau skandalo, aistrų, tačiau, kaip praktika parodė, pareiškimus į eterį laidantis „elitas“ į parodas nevaikšto arba prisibijo institucijų. Vis dėlto muziejus rodo... Teišspaudė menką užrašėlį ne į temą ant cisternos. Štai kur nuskausminamieji...

 

O Navakui, įtariu, šlovinančios masės ir nereikštų nieko kito, kaip tik moralinį žlugimą. Tuomet savanoriškai sizifiška jo prigimtis reikalautų ieškoti naujų mechanizmų ar temų, kurios verstų suvokėją galvoti svarbiomis ir nemaloniomis temomis. Ir kaip visa tai paversti daugiau nei aiškiu fiziniu poveikiu nedaugžodžiaujant.   

 

Retrospektyvoje Navako kūriniai vienas kito nesuėdė. Tie, kuriems to būtinai reikėjo, buvo atskirti, o kiti sudarė naujas konsteliacijas su aplinka ir taip įgijo dar vieną gyvenimą. „Nesavarankiška“ (1992) su savo dviprasmiškomis užuominomis stovėjo prie dar vienos institucijos įėjimo, „Pastogė G“ (1995), primenanti monarchų sargybinio būdelę, tapo dar vieno įėjimo lankytojų gaudykle, granitinis „Balkonas 5“ (2012) išplėtė NDG terasos erdvę ir tapo pastato į miestą žiūrinčia akimi, didžiojoje salėje keraminiai paviršiai suformavo atskirą koloniją, kur lankytojui leidžiama palaigyti tarp kūrinių, o ne tik būti akistatoje ir pasijusti vienu iš jų – kreivu, perdirbtu, bet vis tiek galinčiu įgauti svarią kultūrinę formą. O už tentų – dar kelių rūšių pavyzdžiai: Lietuvą taip šokiruojančios, o autoriui zomšą primenančios rūdys, auksas ir plastmasė. Taip šventvagiškai malonu. Ir labai aiškiai primena, kad menas yra tik susitarimo reikalas. Bet visas Navako menas būtų neapsakomai egocentriškas, o jo maištas (prieš sovietinio meno ir visokio kitokio meno kanonus, medžiagų hierarchiją, žmogaus prigimtinių teisių nepaisymą, bukumą, vartotojiškumą, siauraprotystę ir t.t.) – infantilus, jei jis neturėtų vienos itin reikšmingos savybės – gebėjimo matyti save per sveikos savikritikos ir saviironijos akinius. Jis neišskiria savęs iš to kvailo pasaulio, jis randa būdų jame būti. Štai čia ir yra katarsis.