Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas. Nerijaus Jankausko nuotrauka
Rugsėjo 26 d. ir 27 d. 18 val. Klaipėdoje, Žvejų rūmuose (Taikos pr.70) žiūrovų lauks pirmoji Klaipėdos dramos teatro sezono premjera – Yasmina Reza „Po atsisveikinimo“ (rež. Alvydas Vizgirda, vaidina Darius Meškauskas, Igoris Reklaitis, Eglė Barauskaitė, Rimantas Pelakauskas, Regina Šaltenytė, Toma Gailiutė).
Yasmina Reza (g. 1959) – šiuolaikinė prancūzų dramaturgė, aktorė ir režisierė, pelniusi pasaulinį pripažinimą. Gimusi rusų kilmės Irano inžinieriaus ir vengrės smuikininkės šeimoje, savo pažintį su teatru ji pradėjo Paryžiaus konservatorijoje, kur studijavo aktorinį meistriškumą. Baigusi konservatoriją su pagyrimu, ėmėsi pjesių rašymo – ir jau pati pirmoji, parašyta 1987 m., pelnė jai prestižinę Prancūzijos Moljero premiją.
Stulbinamo populiarumo susilaukė kita jos pjesė – „Menas“ (1994). Ji buvo išversta į daugiau nei 30 pasaulio kalbų ir apdovanota visomis trimis svarbiausiomis pasaulyje teatrinėmis premijomis – Moljero Prancūzijoje, Laurence Olivier Didžiojoje Britanijoje ir Tony premija JAV.
Dar labiau pasisekė Y. Reza pjesei „Karo dievas“ (2008). Pagal ją pastatė filmą patsai Romanas Polanskis („Carnage“; liet. pav. „Kivirčas“, 2011), filme vaidino Jodie Foster, Kate Winslet, John C. Reilly, Christoph Waltz.
Y. Reza dramaturginis receptas iš pažiūros gana paprastas – po lygiai stingdančio ledo, deginančių pipirų ir mažas žiupsnelis nuodų. Jos matymo kampas – aštrus ir ironiškas, išlaikant nesuinteresuoto stebėtojo distanciją. „Žinote, kritikai apskritai mėgsta pripaišyti mano pjesėms socialinį aspektą. O iš tiesų – baisu, bet pasakysiu – tai visai ne tai, kas iš tiesų mane domina. Man patinka privesti personažą iki kulminacijos, nuplėšti kaukę ir pamatyti, kaip jis palūžta. Būtent šitas emocinis lūžio taškas. Kai laikaisi iš paskutiniųjų ir daugiau jau nebegali, ir instinktai nugali. Tai gryniausia fiziologija“ – sako Y. Reza. – „Manęs nedomina, kad herojai psichoanalizės požiūriu infantilūs, nes aš rašau intuityviai. Aš dirbu kaip dailininkas. Kai jis tapo kieno nors portretą, jo nedomina personažo vaikystė. Jis perteikia tai, ką mato. Nėra jokių išaiškinimų, nes tai visiškai nieko nereiškia. “
Prie šitos receptūros būtinai reikia pridėti puikų Y. Reza kalbos pojūtį ir asmeninę aktorės patirtį. Ji kuria personažus, kuriuos norisi suvaidinti – aktoriai tai iš karto pajunta.
„Po atsisveikinimo“ („Conversations après un enterrement“) – pirmoji Y. Reza pjesė, tačiau dramaturgės braižas ryškus ir čia – puikūs dialogai, subtilus humoras, psichologinės įtampos tarp personažų, netikėti siužeto posūkiai. Yra ir privalomas „saldainiukas“ publikos emocijoms padirginti – meilės scena vienoje, švelniai tariant, netradicinėje aplinkoje...
Po tėvo laidotuvių (pagal jo paties pageidavimą – šeimos žemėje) susirenka giminės. Broliai ir seserys, meilužiai, vyrai ir žmonos susitinka gedulingoje lapkričio ryto pilkumoje. Gedulas suteikia jiems ypatingą statusą – keletui valandų jie tampa visiškai izoliuotais nuo viso likusio pasaulio. Vieni po vėstančia rudens saule, mirusiojo šešėlyje... Tai ypatinga akimirka – kai velionis dar beveik fiziškai jaučiamas šalia, o gyvieji lieka keistame plyšyje tarp nebūties ir kasdienybės, tarp netekties ir gyvenimo... Liūdna? Nuobodu? Anaiptol. Kaip apie savo pjeses sako pati Yasmina Reza – vyksta tikrų tikriausia juokinga tragedija...
