M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso I turui pasibaigus

VII tarptautinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas jau gerokai įsibėgėjo – baigėsi I turas. 38 pianistai ir 17 vargonininkų – tiek jaunų atlikėjų iš viso pasaulio pristatė savo programas per tris pirmąsias konkurso dienas.

Šiųmetis renginys tiek dalyvius, tiek žiūrovus pasitiko su naujienomis – pirmą kartą atlikėjų pasirodymus galima tiesiogiai stebėti internetu. Dėl to sekti perklausas, o ir finalinius koncertus gali daug platesnė auditorija. Taip pat renginio naujienomis ir pastebėjimais aktyviai dalijamasi socialiniuose tinkluose, siekiant įtraukti fortepijono ir vargonų menu besidominčią bendruomenę į konstruktyvias diskusijas, skatinant domėtis ir skleisti žinią apie didžiausią Lietuvoje profesionaliosios muzikos konkursą.

Stebint pirmąsias perklausas, susidarė įspūdis, jog vien tik techniško, tvarkingo, gerai išmokto atlikimo toli gražu neužtenka ne tik siekiant pretenduoti į pirmąsias premijas, bet net ir norint perlipti I turo barjerą. Kaip savo interviu minėjo ir pianistų žiuri pirmininkas, prancūzų pianistas Denis Pascalis, mūsų dienomis daug puikiai grojančių, techniškų pianistų. O klausantis  pasirodymų buvo galima įsitikinti, kad tvarkingai grojančių ir šiame konkurse netrūksta, tad norint būti pastebėtam tiek komisijos, tiek žiūrovų, būtina pademonstruoti unikalų atliekamų kūrinių suvokimą, rasti individualią prieitį prie jų ir maksimaliai įgyvendinti savąją viziją. Svarbu ir adekvačiai paskirstyti jėgas – ne visiems konkurso dalyviams pianistams sekėsi pasilikti pakankamai energijos, susikaupimo paskutiniam kūriniui. Ne vieno pianisto paskambintas virtuozinis opusas buvo panašesnis ne į meno kūrinį, bet į sunkiai atidirbtą darbą.

Žinoma, ypač daug jėgų atlikėjams kainavo tiek Vienos klasikų, tiek J.S. Bacho opusų atlikimas. Baroko genijaus kūrybą įtikinamai atlikti nėra paprasta – netrūko perdėm romantizuotų interpretacijų, kai kada pianistai pasiklysdavo Bacho polifonijos labirintuose, įklimpdami ir prarasdami minties seką. Dar kartą teko įsitikinti ir tuo, jog groti Čiurlionio kūrinius – nemenkas iššūkis kiekvienam. Tinkamai neįvertinus mažesnės apimties kompozitoriaus miniatiūrų, įtrauktų į privalomąją I turo programą, į jas žiūrint tarsi į nedidelę pauzę, per kurią galima įkvėpti oro ir pasirengti paskutiniam opusui, ne vienas konkurso dalyvis „nudegė“ – kai kurios interpretacijos nuskambėjo gana paviršutiniškai, banaliai, sekant klišėmis. Iš I ture girdėtų Čiurlionio kūrinių vos keletas patraukė dėmesį išieškota, subtilia, protinga interpretacija. Labai teisingai konkurso spaudos konferencijoje kalbėjo pianistų žiuri vicepirmininkas Jurgis Karnavičius – konkursinė programa iš pianistų reikalauja ypatingo universalumo, parodo juos iš visų pusių, o šiems kūriniams atlikti būtini gebėjimai yra būtini ir kiekvienam profesionaliam atlikėjui.

Konkursuose visuomet laukiama išskirtinių pasirodymų, nepaliekančių nė menkiausios abejonės nei žiuri, nei publikai. Džiugu, kad ir I ture tokių būta, o tai leidžia tolesnių pasirodymų laukti ne tik dėl smalsumo, bet ir lūkesčių išgirsti dar daug puikiai, brandžiai, išbaigtai atliekamos muzikos. Svarbu ir tai, kad tokie pasirodymai gerokai pakelia vertinimo kartelę ir leidžia kalbėti apie paties konkurso brandą.

Dar smagiau, kad keletas ryškiausių pasirodymų priklausė būtent lietuvių pianistams, pademonstravusiems išskirtinį profesionalumą, sužavėjusiems  unikaliu prisilietimu prie fortepijono ir programos atlikimo nuoseklumu.     Pianisto Gintaro Januševičiaus teigimu, konkursuose paprastai būna trys grupės atlikėjų – tie, kurie nepalieka jokių abejonių, tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių neparodo visko, ką gali, galbūt padaro klaidų ir dėl to atsiduria eilės gale, varžantis dėl patekimo į kitą turą, ir didelė grupė tų, kurie yra maždaug tokio pat lygio, tad riba, lemianti, kas pateks į kitą turą, yra labai slidi. „Visi tie, kurie turėjo groti II ture, gros – šiuo atžvilgiu visiškai sutinku su komisija. O tai, kad patekusiųjų skaičius didesnis nei tų, kurie ypač ryškūs, taip pat visai normalu“, – teigė G. Januševičius, kuris spalį bus žiuri nariu pianistų konkurse Rygoje.

Po vargonininkų I turo pasirodymų taip pat išryškėjo keletas dalyvių, kurie II ture bus ypatingai laukiami. Tačiau dar kartą teko įsitikinti, kaip sudėtinga yra profesionaliai valdyti šį instrumentą – ne visiems dalyviams pavyko susitvarkyti su profesionalumo ir brandos reikalaujančia I turo programa. II ture lengviau taip pat nebus, kadangi teks atlikti ir nemažai modernios muzikos, skambės specialiai konkursui rašyti kūriniai, reikalaujantys dar kitokių meninių sugebėjimų.

II ture žiuri pageidavo išgirsti 17 pianistų ir 12 vargonininkų. Į VII tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso II turą pateko pianistai Daria Parkhomenko (Rusija), Nikolai Saratovsky (Rusija), Andrey Ivanou (Baltarusija), Neringa Valuntonytė (Lietuva), Jose Andres Navarro Silberstein (Bolivija), Motiejus Bazaras (Lietuva), Justas Čeponis (Lietuva), Guillaume Durand (Prancūzija), Ayane Matsuura (Japonija), Robertas Lozinskis (Lietuva), Paulius Andersson (Lietuva), Polina Kuznetcova (Rusija), Joris Sodeika (Lietuva), Mihai Diaconescu (Rumunija), Jurgis Aleknavičius (Lietuva), Dongfang Lin (Kinija) ir Jean-Selim Abdelmoula (Šveicarija). II ture gros vargonininkai Vaidas Alaunė (Lietuva), Yeonju Kim (Pietų Korėja), Markus Kaufmann (Vokietija), Julian Golosz (Lenkija), Mateusz Rzewuski (Lenkija), Jaroslaw Kocik (Lenkija), Daniel Knut Pernet (Čekija), Ioanna Solomonidou (Graikija), Mona Roždestvenskytė (Lietuva), Rimvydas Mitkus (Lietuva), Soyon Park (Pietų Korėja), Barbara Lorenc (Lenkija). II pianistų turas vyks rugsėjo 17–18 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o tomis pačiomis dienomis vargonininkai II turo programas atliks Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Domėtis konkurso naujienomis, susipažinti su dalyviais ir stebėti tiesiogines transliacijas galima adresu www.ciurlionis.link