7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atgimusi kino muzikos praeitis

Projektas „Muzika kaip kinas“ Lietuvos technikos bibliotekos kiemelyje

Brigita Jurkonytė
Nr. 32 (1138), 2015-09-18
Muzika
Vakaro „Muzika kaip kinas“ akimirkos. E. Levin nuotr.
Vakaro „Muzika kaip kinas“ akimirkos. E. Levin nuotr.
Daugelis iš mūsų pajunta lietuviško kino nostalgiją kad ir apsilankę šalia Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, kur galima išvysti senas neišmatuojamo ilgio kino juostas ar gigantiškas ranka sukamas kameras. Tačiau ar šį žavėjimąsi senoviniais, antikvariniais daiktais galima tapatinti su nostalgija lietuviškam kinui? Kaip galima kažko ilgėtis, neišsaugojus savyje meno kūrinio pilnatvės grožio – neatskleidus kine esančios vaizdo ir muzikos jungties paslapties?
 
Ieškoti atsakymų į šiuos filosofiškus klausimus paskatino rugsėjo 12 d. renesansinių arkų apsuptame Technikos bibliotekos kiemelyje įvykęs projekto „Muzika kaip kinas“ pristatymas. Renginio idėjos iniciatoriai – Nacionalinės premijos laureatas, dokumentinio kino režisierius Audrius Stonys ir 2015 m. jaunojo menininko kategorijoje „Auksinį kryžių“ laimėjęs dirigentas Ričardas Šumila – siekė savaip atkartoti XX a. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių lietuvių kine egzistavusį gyvą muzikos ir vaizdo santykį.
 
Projekto kūrėjai pristatė originaliai sudėliotą lietuviško kino muzikinių ir vaizdinių „karpinių“ mozaiką. A. Stonys, tiesiogiai tarpusavyje siedamas gyvai atliekamos muzikos ir kino juostų vaizdines ištraukas bei tarp jų įterpdamas pokalbių su kompozitoriais įrašus, sukūrė savotišką fragmentišką filmą. O R. Šumilai teko įsitraukti į sudėtingas kino muzikos rankraščių paieškas. Panaikinus Lietuvos kino studiją nacionalinės filmų muzikos paveldas buvo tarsi išmestas į šiukšlyną. Laimei, su maestro bendradarbiauti sutikę kompozitoriai Algimantas Apanavičius ir Giedrius Puskunigis mielai pasidalijo savo asmeniniuose archyvuose esančia medžiaga – partitūromis, įrašais. Aišku, tai nepadėjo išvengti likusio juodo darbo – dirigentas turėjo partitūras perrašinėti kompiuteriu ir visiems muzikams parengti iki tol neegzistavusias orkestrines partijas, o likusių autorių muzikines ištraukas (kurių rankraščiai ar juodraštinės versijos buvo sunaikintos) teko atkurti tiesiog iš klausos – analizuojant išlikusius garso įrašus.
 
Tikroji praėjusių laikų nostalgija atgimė vos tik prasidėjus šiam nenutrūkstamam, vienas kitą keičiančių vaizdinių ir muzikinių fragmentų verpetui. Pati kino filmų tematika privertė atsigręžti į praeitį. Pavyzdžiui, režisieriaus Arūno Žebriūno ir kompozitoriaus Viačeslavo Ganelino 1973 m. pasirodžiusiame bendrame darbe „Naktibalda“ berniukų į orą paleistas mažas lėktuvėlis atskraidino pačius šilčiausius prisiminimus apie nerūpestingą vaikystę. O šiame koncerte pasiūlyti įvairūs muzikos stiliai suteikė galimybių pabuvoti ne tik praeityje, bet ir kontrastingoje dabartyje. Šalia grėsmingos, įtampą ir baimę keliančios Anatolijaus Šenderovo muzikos 2006 m. kino filmui „Vilniaus getas“ (režisierius Audrius Juzėnas), nuotaikingai skambėjo ir „faustiškasis džiazas“ (1992 m. filmas „Džiazas“, režisierius Raimundas Banionis, kompozitorius Faustas Latėnas).
 
Aptariant ekrane matomų kino fragmentų ir R. Šumilos su jungtiniu Jaunimo simfoniniu orkestru bei solistais atliktų išbaigtų filmų muzikos numerių santykį, norėčiau sutikti su tą vakarą klausytojų gretose buvusio kompozitoriaus Antano Kučinsko nuomone: „Visą naratyvą šįkart pasakojo muzika. Muzikantai tarsi sumontavo garsą į naują audiofilmą.“ Nors vaizdinės ir muzikinės ištraukos tarsi atliko tą pačią funkciją, – nebuvo prisirišusios prie konkretaus siužeto, o tik atlikdamos foninį vaidmenį siekė įtraukti publiką į konkrečias filmuose akcentuojamas emocijas, – vis dėlto muzika iškilo į pirmą planą. Fragmentuotai videomedžiagai buvo priešpriešinami jau koncertiniais tapę, aiškią struktūrą ir išbaigtą formą turintys savarankiški muzikiniai kūriniai. Vienas iš šio projekto tikslų ir buvo noras supažindinti klausytojus su jau savarankiškais opusais tapusia atgaivinta lietuvių kino muzika.
 
Na, o koncerto apžvalgos pabaigai labiausiai tiktų pacituoti kompozitoriaus ir garso režisieriaus Algimanto Apanavičiaus išsakytus žodžius: „Noriu nuoširdžiai padėkoti dirigentui Ričardui Šumilai ir jo žmonai Radvilei už šią iniciatyvą kurti tokį gražų projektą. Lietuviška filmų muzika yra užmiršta ir šiuo metu egzistuoja kažkur pogrindyje. Ir čia ji bus ištraukta į dienos šviesą. Klausytojai tikrai patirs didelį malonumą susipažindami su praeitimi ir dabartimi.“
 
 
 

 

Vakaro „Muzika kaip kinas“ akimirkos. E. Levin nuotr.
Vakaro „Muzika kaip kinas“ akimirkos. E. Levin nuotr.