7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Rėmai meilei

Kristinos Inčiūraitės parodai pasibaigus

Kristina Stančienė
Nr. 43 (1149), 2015-12-04
Tarp disciplinų Dailė
Kristina Inčiūraitė, „Birželis“, dviejų dalių filmas, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Birželis“, dviejų dalių filmas, kadras iš filmo. 2015 m.

Naujausias Kristinos Inčiūraitės projektas „Šešėlio aidas“, įkvėptas menininkės 2015 m. vasaros rezidencijos Kinijoje, lapkričio 4–8 d. buvo pristatytas LTMKS parodų erdvėje „Malonioji 6“. Ko gero, paroda veikė per trumpai, kad ją būtų spėjusios pamatyti minios. Kartu ji verta aptarimo, nors ir pasibaigusi, nes audrina vaizduotę, ilgam pasėja nerimą ir daugybę klausimų. Be to, dar ir savitai „sukryžmina“ Vakarų mąstymą su rytietiškuoju, piešia aktualius ateities scenarijus.

 

Nedidelėje ekspozicijoje žiūrovus tąkart pasitiko keli filmuoti pasakojimai, objektai iš džiovintų moliūgų ir ryžių popieriaus, subtilūs piešiniai – atspaudai tušu, nespalvota fotografija. Ant stalo buvo pažerta krūvelė miniatiūrinių, kone nago dydžio indelių. Užčiuopti skirtingus vaizdus ir daiktus siejančią giją tapo paprasčiau išgirdus autorės komentarą – ji vyko tyrinėti šiuolaikinės Kinijos architektūros procesų ir pamatė šią šalį kaip vientisą, neaprėpiamą statybų aikštelę, kurioje statybų bumas yra pasiekęs neįtikėtiną mastą. Tačiau vietoje kiniškos distopijos arba destruktyviosios utopijos versijos parodoje Inčiūraitė pateikė kur kas platesnį pasakojimą, nes „užsikabino“ už vieno didžiulio, galingo kinų kultūros ir kasdienybės herojaus. Ne, tai ne koks Mao ar kitas dinastinis vadukas, kaip galėtume spėti... Ir net ne Laodzi, Konfucijus ar Buda (komunistinėje Kinijoje budistiniai, konfucianistiniai bei daoistiniai įsitikinimai tarpsta greta valstybinės „religijos“), o mažytis neišvaizdus vabzdys, skleidžiantis malonų, raminantį garsą. Kaip žinia, svirpdamas arba čirkšdamas patelę vilioja svirplio patinėlis. Šį sudėtingą garsą vabzdys išgauna trindamas vieno sparno aštraus krašto dantukus į šiurkštų gremžtuką ant kito sparno. Svirpliai jau tūkstantmečius tarnauja kinams kaip raminanti „muzika“, mini grotuvas, kurio gali klausytis miegamajame ar visur nešiotis su savimi. Kiniška vabzdžių „industrija“ nukreipta ne tik į juslinį malonumą. Energingumą ir ištvermę demonstruojantys svirpliai tampa kovotojais – vabzdžių kovos Kinijoje nuo seno yra mėgstama tradicinė vyrų pramoga. Ir viskas, kas susiję su svirpliais bei jų laikymu namuose, pasirodo, yra sudėtinga ir įvairialypė „pramonė“ – įvairiausių tipų, formų „nameliai“, pintinėlės, kuriuose vabalėlis gyvena, indeliai, iš kurių jis maitinamas, ir t.t.

 

Svirplys Inčiūraitės vaizduotėje ir kūryboje virsta simboliu, metafora. Ji byloja apie gyvybės ir mirties artumą, nes natūralioje gamtoje, šaukdamas savo išrinktąją, svirplys patinėlis prisivilioja ir mirtį nešančias parazitines muses. O racionalioje apskaičiuotoje šiuolaikinio žmogaus būtyje ir industrializuotoje aplinkoje jis tampa tolstančios gamtos pradu arba sielų gydytoju, kaip sako pati menininkė. Štai dviejų dalių Inčiūraitės filme „Birželis“ (2015) paraleliai slenka tokie kadrai: uždarame indelyje tyliai kruta iš arti filmuojamas svirplys, o tuščiame prancūziško stiliaus amfiteatre taip pat tyliai tvarkosi kinė. Kaip ir vabalas už stiklo sienų, ji svetima pramoginės europietiškos architektūros aplinkoje, kurią šiuolaikinė kinų kultūra, mėgdžiodama Europos ir JAV architektūrą, mėgina integruoti į Kinijos miestų peizažą teminių kvartalų pavidalu. Statinys, kaip ir svirplio kalėjimas, lieka hermetiška erdve, taip stipriai atribota nuo tikrosios kinų savimonės, kad laisvė ir pramogos čia nuskamba kaip tylus, niekad neišsipildysiantis pažadas. Kompleksas, matyt, niekad neveiks, o svirplio kojelės niekada nepalies tikros žolės ar žemės... Kitame – pagrindiniame – parodos filme „Šešėlio aidas“ (2015) nufilmuotas vadinamasis kiniškas Paryžius – Tiandučengo gyvenamasis rajonas, pastatytas Hangdžou priemiestyje, už kelių šimtų kilometrų nuo Šanchajaus, su „tikru“ Eifelio bokštu, tiesa, kiek žemesniu už „originalą“. Šie vaizdai kupini keisčiausių kontrastų – akivaizdu, kad tokie kompleksai merdi dar nepradėję veikti... Apie infrastruktūrą arba architektūrą kaip visumą, kompleksą, kinai galvoja kur kas mažiau nei apie įvaizdį ar įtaigią kartotę, kuri demonstruojama pasauliui kaip kinų pramonės, ekonomikos galios įrodymas. Todėl nenuostabu, kad čia pat liūliuoja kūdros vanduo, šlama nendrės, o apmūsoję namų fasadai ir vienur kitur šmėsčiojantys praeiviai sudaro greičiau stokos, netikrumo nei pilnatvės ar klestėjimo įspūdį.

 

Filme skambančios archajiškos XVIII–XIX a. gyvenusios kinų poetės Gan Lirou eilės pristato europiečiams tikrai mažai žinomą žanrą – Kinijos poečių kūrybą apie... ligas. Ji keri subtiliausiais fizinės savijautos apibūdinimais. Herojė pirmuoju asmeniu pasakoja, guodžia save, ieško atsparos užklupus negandai, o gal net savotiškai mėgaujasi ar džiaugiasi ja. Šis prasminis filmo posūkis brėžia aliuzijas ir į Vakarų kultūrą. Tarkime, Axelis Munthe „Knygoje apie San Mikelę“ su švelnia ironija pasakojo apie XIX a. pabaigos moteris, masiškai sirgusias kolitu, o iš tiesų – troškusias dėmesio, globos. Jų reakcija į tikrą ar išgalvotą ligą, gydymas(is) yra ir psichologinė savipagalba. Inčiūraitės versijoje liga – tai paradoksaliai pozityvus fenomenas, mokytoja, draugė, slapta atverianti žmogaus asmenybės, galbūt net pasąmonės kerteles, kurios tampa pažinios tik tada, kai negaluoja kūnas. Panašiai yra ir su „sergančia“ architektūra. Nors ji nefunkcionuoja taip, kaip buvo sumanyta, ir reprezentuoja keistą šiuolaikinės Rytų kultūros pertrūkį, kardinalų idėjos ir tikrovės neatitikimą, tuo pat metu ji yra įdomi kaip dar viena utopinio urbanistinio mąstymo apraiška. „Originalo kopija pati tampa originalu, t.y. kažkuo kitu“, – sako menininkė, komentuodama kinišką architektūrinį plagiatą – Eifelio bokšto kartotę. Turėdamas omenyje Europos ir JAV architektūros pavyzdžius, Leonidas Donskis yra rašęs, jog miestas yra dažniausia apokaliptinio žmonijos scenarijaus veiksmo vieta, o miestų planavimas tampa chaotišku procesu, kuriame nebelieka „kaltųjų“, sunku kam nors (architektams, miestų planuotojams) suversti atsakomybę ir paprašyti pasiaiškinti. Tačiau kiniškas antimiestas – tai kažkas kito, kažkokia racionalaus chaoso arba apskaičiuotos beprotybės forma, kurioje improvizacija arba negrabus kopijavimas keistai dera su šaltu tikslingumu. Čia įdomiai susikerta ir Vakarų bei Rytų kultūros bei jų stereotipai. Rodos, Vakarai šiandien pamišę dėl rytiečių medicinos, estetikos, meno tradicijų ir bent jau intelektualiniame lygmenyje yra seniai išsižadėję eurocentristinio mąstymo. O Rytai, tikriau, komunistinė Kinija, trokšta nors išorinėmis formomis įskiepyti į savo tūkstantmetę civilizaciją bent truputėlį Vakarų...

 

Apie kinų savimonės pertrūkį (o gal kaip tik apie pačią jos esmę?), apie jų keistą santykį su gyvąja gamta irgi byloja svirplys kaip garbinimo objektas. Viename kadaise matytame aistringos amerikiečių keliautojos ir žurnalistės videopasakojime apie šiuolaikinę Kiniją nuskambėjo pasibaisėjimas ir širdgėla: ši kultūra į gamtą ir visus gyvus sutvėrimus besąlygiškai žvelgia tik kaip į žmogui tarnaujančius objektus, nepaisydama jokių moralinių ir etinių tabu. Kitaip tariant, jei gyvybės forma egzistuoja, ji skirta žmogaus poreikiams patenkinti... Galbūt tai subjektyvi interpretacija, tačiau faktai byloja, kad kinų tradicinės medicinos metodai ir aistra dailiems suvenyrams itin skatina brakonierišką laukinės faunos naikinimą (receptai iš tigro kūno dalių, dėl tulžies skysčio fermose kankinami tūkstančiai lokių, nelegali masinė dramblių medžioklė). 

 

Dar vienas Inčiūraitės pasakojimo aspektas – tai kinų kultūroje visur aptinkami rėmai. „Įrėminta“ ir ritualizuota meilė, socialinis ir privatus gyvenimas. Kaip ir europietei moteriai, šiuolaikinei kinei emancipuotas gyvenimas taip pat uždeda tam tikrą „rėmą“, įspraudžia ją į rutinos ir nuspėjamos kasdienybės monotoniją. Apie tai menininkė užsimena perfrazuodama kinų režisierės Yang Linos filmą „Belaukiant lietaus“ („Longing for the Rain“, 2013). Žiūrovui atveriama herojės dvasinio pasaulio tuštuma, kurioje apsigyvenęs vaiduoklis, o vakarietiškai mąstant – šizofrenijos apraiška, nėra traktuojamas kaip blogis. Greičiau tai nuokrypis nuo „normos“, leidžiantis dvasiškai atbusti, pasikeisti. Kinijoje norima „įrėminti“ ir gamtą, standartas ar stereotipai iškyla ir architektūrinio plagiato pavidalu.

 

Šiame projekte menininkė vengia kategoriškų apibendrinimų ir „receptų“ apie sielos ramybės ir pasaulio darnos paieškas. Tačiau jau ne kartą įsitikinau, kad geri meno kūriniai tampa pranašystėmis ir sulaukia tęsinio tikrovės „scenarijuje“... Ir štai – Inčiūraitės parodoje ką tik išvydome kinišką „Paryžių“. O „originalas“ – Prancūzijos sostinė – po teroro atakų dabar apimtas netikrumo ir baimės... Be to, Kristina pasakojo, kad kaip tik dabar, lapkritį, svirpliai baigia savo trumpą gyvenimą. Ištuštėję dailieji nameliai lauks kitos linksmintojų, ramintojų kartos. Taigi, bent jau čia galime tikėtis šiokio tokio stabilumo ir tikrumo.

Kristina Inčiūraitė, „Birželis“, dviejų dalių filmas, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Birželis“, dviejų dalių filmas, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas, fragmentas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas, fragmentas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas, fragmentas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas, fragmentas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas, fragmentas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas, fragmentas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas, fragmentas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas, fragmentas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, parodos „Šešėlio aidas“ vaizdas. 2015 m. K. Inčiūraitės nuotr.
Kristina Inčiūraitė, „Šešėlio aidas“, eksperimentinė dokumentika, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Šešėlio aidas“, eksperimentinė dokumentika, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Šešėlio aidas“, eksperimentinė dokumentika, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Šešėlio aidas“, eksperimentinė dokumentika, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Šešėlio aidas“, eksperimentinė dokumentika, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Šešėlio aidas“, eksperimentinė dokumentika, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Birželis“, dviejų dalių filmas, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Birželis“, dviejų dalių filmas, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Birželis“, dviejų dalių filmas, kadras iš filmo. 2015 m.
Kristina Inčiūraitė, „Birželis“, dviejų dalių filmas, kadras iš filmo. 2015 m.