Potėpis, atidarymas, tapyba

Mylintiems tapybą po fotografijos atsiradimo, kai ji nebesiekė kuo geriau atspindėti, pagauti, užfiksuoti realybės (lūkesčių padailintos), o pradėjo save analizuoti, brautis į įvairiausius psichikos užkaborius ir flirtuoti su kitomis medijomis nebe kaip menų karalienė, bet kaip „mirštanti gulbė“, turėtų patikti Andriaus Zakarausko kūryba. Šis autorius alsuoja tapybos istorija, na ir praktiškai joje gyvena – paveiksluose figūruoja „žmogus menininkas“. Ir iš išvaizdos atrodo, kad jis. Bet tai nėra svarbiausia.

Parodoje „Prisiminimo sinonimas“ – serija darbų, kur daugiausia dėmesio skirta judėjimui. Tai neturi nieko bendra su futuristinėmis daugiakojystėmis, greičiau yra paveikta mūsų gyvenamos begalinių galimybių virtualios aplinkos, specialiųjų efektų pilno kinematografo, nepamirštant animacijos ir nejaukių jausmų, kuriuos kelia pasaulio chaosas, srūvantis iš kiekvieno žinių pranešimo. Prisiminimų tąsumas, lakumas, pažeidžiamumas performuoja atvaizdą kaip slėgio spaudžiamą kamuolį, palieka tik dalines spalvas, lyg su mumis norėtų intelektualiai susidoroti „Photoshop“ programa. Tai ne Franciso Bacono rėkiantys popiežiai ar šviesos žudomos žmogystos nuogame kambaryje, bet jo portretuose (pvz., „Trys studijos Luciano Freudo portretui“ / „Three Studies for Portrait of Lucian Freud“, 1965 m.) yra giminingo deformuojančio judesio. Vis dėlto Zakarauskui rūpi ne tik kad pavidalai mainytųsi, bet ir kad sklęstų erdvėje. Nors potėpiai riebūs, skambūs, jam tai pavyksta. Girdėjau pasakojant, kad tam pirma tapoma akrilu, blukinama, o paskui tepami aliejiniai dažai.

Iškraipyti autoriaus galvos pavidalai ne tik kybo kaip kokie palydovai neefektingame, bet visgi lemtingame judesy, bet ir dauginasi: viename paveiksle gali būti keli. Taip tik sėjamas netikrumas, kuris labai erzina istorikus. Norint atkurti svarbius pasakojimus, prisiminimai visada kiša koją savo aptakumu ir niekšingai gundo apibendrinti viską reikiama linkme. Kartais atvirai kalbama apie praeities konstravimą. Zakarauskas pasilieka ten, kur viskas lydosi, persismelkia ir nyksta. Paroda, kaip sau nori, atrodo truputį niūri. Lyg seno žmogaus, kurio atmintis ima išduoti ir kuris jau pradeda bijoti, kad nepažins savo anūko. Maisto nebegamina, nes nebemato, o nemalonios staigmenos pabodo. Liūdesio gaida stipresnė už smagumą, kurį suteikia tapytojo įteikta sau (viename paveiksle) gėlė – pelargonija. Ji atstovauja gamtai, kurios studijomis taip rūpindavęsi tapytojai. Šarūnas Sauka be natūros ir dabar niekaip. O Zakarauskas bėga nuo jos. Nors jo paties veidas vis pasiveja. Įsliuogia keli į vieną galvą, iš jos – į vernisažą pozuoti su gėle, po to bastosi po parodą, kur jo paties paveikslai taikosi jį suryti ar iš jo pasišaipyti, galiausiai suplokštėja iki potėpių ir tik žiūrovas su labai gera atmintimi suveda, kad tai tas pats asmuo. Perskaito ir atpažįsta.

Andriaus Zakarausko tapybai labai rūpi kontekstas. Pačios tapybos kontekstas, todėl čia aptikti Baconą visai nekeista. Meno lauko kontekstas, todėl ankstesnėje parodoje tas pats „žmogus menininkas“ šlaistėsi prie katalogų su tokiais pat portretais kaip jo veidas ant viršelių. Lygiai dėl tos pačios priežasties dabartinėje parodoje tas pats personažas paveiksle dalyvauja savo parodos atidaryme. Viskas sukasi kilpa tarp realybės ir tapybos, tarp potėpių ir atspindžių. Galbūt ir prisiminimai taip pat. Ilgainiui jų mažėja. Ratas siaurėja. Galiausiai lieka tik vienas veidas. O kas po to, niekas gerai nežino.

Ši paroda man pasirodė kaip reta išbaigta, spalvų gama net dizainieriška. Bet tai niekaip nepaneigia aukšto meistriškumo – kai grubus potėpis (iš arti) daro viską, ko tik tapytojas pageidauja (iš toli). O juo labiau – sutelktumo, rimtumo, kuris man ataidi šimtmečiais skambančiu priminimu „memento mori“…

Paroda veikia iki kovo 26 d.

„Pamėnkalnio“ galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 10–18 val., šeštadieniais 10–16 val.