Filmai kaip būdas išgyventi (ne tik pavasarį)

„Kino pavasaris“ jau ne už kalnų, todėl laikas apsispręsti, ką iš tikrųjų norime pamatyti. Šįkart „7md“ išskyrė tris festivalyje dažniausiai sutinkamas žiūrovų grupes: žmones, sinefilus ir snobus. Žinoma, tai nereiškia, kad viename negali tilpti visi trys.

Filmai žmonėms, laukiantiems įdomių, pamokomų istorijų, tikrų jausmų ir aukštos kino kokybės.

„Anomaliza“ („Anomalisa“, D. Britanija, JAV, 2015)

Apie ką. Garsaus scenaristo ir pradedančiojo režisieriaus Charlie Kaufmano („Būti kaip Džonas Malkovičius“, „Sinekdocha“) lėlių filmo herojus yra populiarios knygos apie rinkodarą autorius Stounas. Jis moko, kaip žmoniškai elgtis su klientais. Atvykęs į konferenciją kitame mieste, Stounas viešbutyje susipažįsta su mergina Liza, su kuria patirs iš pirmo žvilgsnio banalų meilės nuotykį.

Kodėl. Tai kritiška ir netikėta režisieriaus refleksija, ką šių dienų pasaulyje reiškia „būti savimi“. Neįtikėtina meilės scena, nelaimės pojūtis, kuris lėlę akimirksniui paverčia žmogumi – tik dalis rafinuotos formos filmo, kuris tampa šiuolaikinio pasaulio, mokančio save ir kitus traktuoti kaip objektus, metafora.

„Čia visad šviečia saulė“ („V lučach solnca“, Rusija, Vokietija, Čekija, Latvija, Š. Korėja, 2015)

Apie ką. Vieno įžvalgiausių dokumentinio kino kūrėjų Vitalijaus Manskio filmas pasakoja apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje – totalitarinėje valstybėje, kur viskas griežtai reguliuojama. Kai režisieriui pavyko įtikinti šalies valdininkus leisti filmuoti, jis sutiko, kad filmas bus kuriamas pagal primestą scenarijų, filmavimo vietos bus parinktos iš anksto, kiekvieną vakarą nufilmuotą medžiagą teks atiduoti „draugams“, sutiko, kad grupę nuolat lydės stebėtojai, turintys užtikrinti, kad Manskis teisingai perteikė paprastos korėjiečių šeimos ir besirengiančios stoti į vaikų organizaciją jų dukrelės gyvenimą.

Kodėl. Režisierius sugebėjo išgauti maksimumą iš pasiūlytų aplinkybių ir sąmoningai atskleisdamas manipuliavimo tikrove principą sukūrė originalų „filmą apie filmą“, kuriame ryškėja totalitarizmo ideologijos esmė.

„Kerol“ („Carol“, D. Britanija, 2015)

Apie ką. Filmas apie meilę, kai kas net tvirtina, kad pats gražiausias. Teresa (Rooney Mara) dirba didelės Niujorko parduotuvės žaislų skyriuje. Prieš Kalėdas ten žaislo dukrelei ieško aukštuomenės moteris – trisdešimtmetė Kerol (Cate Blanchett). Jos santuoka byra, o romanas su drauge baigėsi. Teresa negalės apsiginti nuo Kerol jausmų. Tačiau ir ši negalės pasipriešinti vyrui, norinčiam atimti dukterį.

Kodėl. Nes tai Toddo Hayneso – unikalaus kūrėjo ir aukščiausio lygio profesionalo filmas. Kiekvieną istoriją jis pasakoja vis kitaip. Po originalios struktūros „Manęs čia nėra“ apie Bobą Dylaną, „Kerol“ gali pasirodyti tik klasikinės holivudinės melodramos stilizacija, juolab kad tai Patricios Highsmith tuo laikotarpiu parašyto romano ekranizacija. Bet „Kerol“ – itin subtilus žvilgsnių, nuojautų, slaptų troškimų filmas, tobulai ekrane atkūręs 6-ąjį dešimtmetį – šukuosenas, drabužius, interjerus.

„Klanas“ („El Clan“, Argentina, Ispanija, 2016)
Apie ką. Filmo herojus argentiniečiams yra 7-uojue ir 8-uoju dešimtmečiais šalį valdžiusio režimo, kai tūkstančiai žmonių buvo pagrobti ir dingo be pėdsakų, simbolis. Archimedesas Puccio dirbo specialiosiose tarnybose. Žlugus karinei chuntai, jos metodus vyras pradėjo taikyti šeimos masteliu. Kartu su sūnumis jis grobė žmones ir juos žudė. Tai tapo šeimos verslu. Jo istorija ir remiasi filmas.
Kodėl. Pablo Trapero filmas nesuvedinėja sąskaitų su praeitimi. Greičiau tai dar vienas apmąstymas apie blogio banalybę. Režisierių domina psichologinis mechanizmas, priverčiantis tarnauti tironui ir kaltės jausmą laikyti meile.

„Komuna“ („Kollektivet“, Danija, Švedija, Olandija, 2016)
Apie ką. Apie architektą Eriką ir jo žmoną Aną. 8-ajame dešimtmetyje paveldėję namą, jie nusprendžia įkurti komuną. Netrukus Erikas įsimyli savo studentę ir atsiveda ją gyventi į komuną. Ana didvyriškai bando su tuo susitaikyti, bet kasdien vis giliau grimzta į depresiją. Režisierius Thomasas Vinterbergas panašioje komunoje praleido vaikystę, jis tiksliai perteikia džiugaus buvimo kartu, intelektualių diskusijų atmosferą, bet filmas ne apie tai. Jis apie tai, kad gyvenime nieko nesuplanuosi iš anksto: jis nuolat keičiasi, meilė ateina ir praeina, bet kiekvienas išbandymas yra lyg žingsnis į save.

Kodėl. Kad filmas, nostalgiškai prisimenantis kad ir nespalvotus televizorius, komunos istoriją paverčia čechoviška neišsipildžiusių jausmų drama, – Aną suvaidinusios Trine’s Dyrholm nuopelnas. Nuo jos neįmanoma atitraukti akių.

„Mano dukterys karvės“ („Moje córki krowy“, Lenkija, 2015)

Apie ką. Apie dvi keturiasdešimtmetes seseris – televizijos serialų žvaigždę Martą (Agata Kulesza) ir egzaltuotą mokytoją Kasią (Gabriela Muskała), kurios nekenčia viena kitos taip, lyg vis dar būtų mažos mergaitės. Vieną dieną seserys priverstos suvienyti jėgas, nes sunkiai suserga jų mama (Małgorzata Niemirska), o netrukus paaiškėja, kad keistai pradėjęs elgtis tėvas (Marian Dziędziel) taip pat ligonis. Todėl abi yra priverstos pagaliau subręsti. Tai filmas ne apie mirtį, o apie tėvų išėjimą, kuris keičia viską, net praeitį. Su tuo anksčiau ar vėliau tenka susidurti visiems. Tačiau Kinga Dębska sukūrė ne melodramą, o subtiliu humoru žaižaruojančią komediją, kurioje kiekvienas ras ką nors apie save.

Kodėl. Tai tikras kino terapijos seansas, juolab įtikinamesnis žinant, kad filmas – autobiografiškas, o aktoriai vaidina tiesiog fantastiškai gerai.

„Mielasis Hansas, brangusis Piotras“ („Milyj Hans, dorogoi Piotr“, Rusija, Vokietija, D. Britanija, 2015)

Apie ką. Apie specialistą Hansą, kuris su vermachto kariais grįžta į SSSR, ir jo draugą Piotrą, kuris vos neatsidūrė Stalino represijų mėsmalėje. Visai neseniai vokiečių inžinieriai dirbo kartu su rusais tame pačiame fabrike ir nė neįtarė, kad netrukus taps priešais, nenujautė neišvengiamos katastrofos, kurios ženklai buvo akivaizdūs. Anksčiau garsus scenaristas, dabar jau ir režisierius Aleksandras Mindadzė sukūrė filmą savarankiškai mąstantiems žmonėms, kurių jo tėvynėje (bet gal ir pas mus?) vis mažiau.

Kodėl. Tai metaforiškas, daugiasluoksnis, aktualus filmas. Jis apie tai, kad karas prasideda galvoje, kai žmogus ima nepasitikėti kitais, bet besąlygiškai tiki vadais ir jų kuriamais mitais.

„Vienas plius viena“ („Un plus une“, Prancūzija, 2015)
Apie ką. Apie žavų paryžietį kino kompozitorių (Jean Dujardin). Indijoje, kur buvo pakviestas rašyti muzikos Bolivudo ekranizuojamai Shakespeare’o tragedijai „Romeo ir Džuljeta“, jis įsimyli prancūzų ambasadoriaus žmoną Aną (Elsa Zylberstein). Norėdama pažinti dvasines Indijos tradicijas, Ana planuoja kelionę į šalies pietus, pas vietinį šventąjį, gydantį žmones. Antuanas vyksta kartu su ja.

Kodėl. Nes Claude’as Lelouchas nuo „Vyro ir moters“ laikų bene geriausia žino, kaip pasakoti apie meilę, nes filmas gali suteikti gal jau net primirštą kino žiūrėjimo malonumą.
„Pianinas“ („Piano“, Lenkija, 2015)

Apie ką. Dokumentinis filmas apie Maidane stovėjusį pianiną, prie kurio prieidavo skirtingi žmonės – jie improvizavo, grojo Chopiną ir džiazą.

Kodėl. Vita Maria Drygas (kino kūrėjų Vitos Želakevičiūtės ir Maciejaus Drygaso duktė, Vytauto Žalakevičiaus anūkė) sukūrė kitokį – subtilų, lyrišką, gal net pasakišką filmą apie Maidaną. „Pianinas“ – lyg parabolė apie karą ir meną, menininką ir minią, apie pasipriešinimą.

***

Filmai sinefilams, kurie nori ne tik pamatyti gerą filmą, bet ir suprasti slaptus jo ryšius su kino istorija ar režisieriaus kūryba. Tai ir žiūrovai, nebijantys įmantriausių formos ir pasakojimo eksperimentų.
„Didybės kapinės“ („Rak ti khon kaen“, Tailandas, D. Britanija, Vokietija, Prancūzija, Malaizija, 2015)
Apie ką. Apie jauną aiškiaregį, kuris kartu su savanore slauge Dženira bando suprasti, kodėl paslaptinga miego liga staiga pakirto kareivius, atsidūrusius laikina ligonine paverstoje senoje mokykloje. Gal egzistuoja ryšys tarp kareivių ir vietos, ant kurios pastatyta mokykla? Dženiros kelyje į savęs ir pasaulio supratimą susipins meilė, magija, sapnai, svajonės.
Kodėl. Apichatpongo Weerasethakulo filmai visada priverčia atsidurti režisieriaus fantazijos epicentre ir patirti keisto sapno būseną. Puikiu humoro jausmu apdovanotas režisierius ir šioje politinėje alegorijoje siūlo pasinerti į istorijos ir atminties gelmes.

„Frankofonija“ („Francophonia“, Vokietija, Prancūzija, Olandija, 2015)

Apie ką. Apie Luvrą, jo istoriją, apie žmones, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusius muziejaus turtus.

Kodėl. Vieno svarbiausių šių dienų režisierių Aleksandro Sokurovo kino esė – tai jo apmąstymai apie pasaulį, kurį gali išgelbėti tik kultūra.

„Kalnai gali pasislinkti“ („Shan he gu ren“, Kinija, Japonija, Prancūzija, 2015)

Apie ką. Garsus kinų režisierius Jia Zhangke pasakoja 25 metus trunkančią meilės trikampio istoriją, kurią įrėmino „Pet Shop Boys“ hitas „Go West“. Veiksmas nukels į 1999, 2014 ir 2025 metus. Kiekviename šių pasakojimų veikėjų likimas rodomas iš vis kitokios perspektyvos.

Kodėl. Tai ne tik pasakojimas apie meilę, nusivylimus ir išsiskyrimus, bet ir ambicingas bandymas pažvelgti į šiuolaikinę Kiniją – laukinio kapitalizmo triumfą, globalizaciją, susvetimėjimą. Atsiminimai, ilgesys ir melancholija nepalieka filmo personažų.

„Ozo šalis“ („Strana Oz“, Rusija, 2015)

Apie ką. Apie merginą Leną (kaip visada puiki Jana Trojanova), kuri atvažiavo į Jekaterinburgą iš kaimo ir iškart gavo darbą visą parą veikiančiame kioske. Veiksmo laikas – Naujųjų išvakarės, ir niekam nekyla abejonių, kad mergina darbo vietos taip ir nepasieks, bet užtat sutiks daug spalvingų personažų, kurie tiksliai apibūdina šių dienų Rusiją.

Kodėl. Netikėtai juodą naujametinę kino pasaką sukūrė Vasilijus Sigarevas – vienas originaliausių rusų dramaturgų, nors šiame jo filme kritikai įžvelgė net tik tradicinių naujametinių komedijų parodiją, bet ir nemirtingosios Federico Fellini Kabirijos istoriją.

„Šokių aikštelės dukterys“ („Córki dancingu“, Lenkija, 2015)
Apie ką. Apie vėlyvojo socializmo Varšuvoje veikiantį naktinį klubą, kuriame staiga atsiranda dvi jaunutės sirenos. Žinoma, jos puikiai dainuoja ir gali suvilioti kiekvieną. Kartais jos pasiilgsta kraujo ir tada viskas baigiasi nelabai gerai. Varšuva joms – tik sustojimas pakeliui į Ameriką. Tačiau viena iš seserų įsimyli ir užsinori tapti tikra moterimi...
Kodėl. Šiuo filmu didžiajame kine debiutavusi režisierė Agnieszka Smoczyńska užaugo panašioje įstaigoje, tik jos vaikystės prisiminimai filme įgijo fantasmagorišką atspalvį. Tai dar vienas kūrinys apie brendimą, o kartu neįtikėtinai stilingas kičo a la disco ir lyrizmo derinys. Puikūs pastatyti šokiai, dainos ir net striptizas, įsimintinas aktorių ansamblis.

„Šuns širdis“ („Hearth of a Dog“, JAV, 2015)

Apie ką. Muzikantė, atlikėja, menininkė Laurie Anderson pasakoja apie savo šunį, bet kartu prisimena vaikystę, kitus gyvenimo įvykius, kuriuos susieja su politiniais ir filosofiniais apmąstymais apie meilę, mirtį.

Kodėl. Filmas atspindi ryškią šių dienų kino tendenciją – trinti kino rūšių ir žanrų ribas, pastangas kurti kuo asmeniškesnį pasisakymą.

„Vangūs vakarai“ („Slow West“, D. Britanija, Naujoji Zelandija, 2014)

Apie ką. Apie naivų septyniolikmetį škotą Džėjų, kuris XIX a. pabaigos JAV ieško savo gyvenimo moters, kai paskelbta jos paieška. Džėjui padeda paslaptingas vyriškis Silas (Michael Fassbender).

Kodėl. Režisierius debiutantas Johnas Macleanas daro viską, kad iš senos vesterno formulės išskeltų naują kibirkštį. Jis žaidžia žanro mitologija, bet renkasi poetišką sąlygiškumą. Jis atsisako greito tempo ir ilgai stebi egzotiškus gamtovaizdžius, tradicinę meilės istoriją pakeičia šiuolaikiškesne, atitinkančia feminizmo dvasią, bet viską panardina į absurdišką juodą humorą. Tai ne parodija, bet ir ne pastišas. Gal režisierius bando sekti Weso Andersono, kuriam būdingas karikatūriškas perdėjimas, pėdomis?

***

Filmai snobams, kurie nori matyti tai, apie ką kalba arba kuo žavisi visi.

„Omaras“ („The Lobster“, Airija, D. Britanija, Prancūzija, Graikija, Olandija, 2015)

Apie ką. Apie netolimą ateitį, kur kiekvienas, po keturiasdešimties nusprendęs likti vienišiumi, paverčiamas gyvūnu. Colino Farello personažas nusprendė tapti omaru. Jo pasaulio alternatyva yra miškas, kurį taip pat valdo radikalūs principai: čia už seksą baudžiama kastracija, už bučinį nupjaunamos lūpos.

Kodėl. Filmą sukūrė Yorgosas Lanthimosas – vienas madingiausių graikų Naujosios bangos režisierių. Tai tragikomedija, negailestingai rodanti, kaip paklūstame kultūros normoms ir įsivaizdavimą apie laimingą gyvenimą formuojančioms romantinėms komedijoms.

„Tūkstantis ir viena naktis“. I dalis: Neramioji“ („As mil e uma noites – Vol. 1, O inquieto“, Portugalija, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, 2015)

Apie ką. „Tūkstančio ir vienos nakties“ struktūros bei politinės esė apie Portugaliją ištikusią krizę derinys. Šechrazada pasakoja apie bedarbius laivų statytojus ir politikus, pristato Afrikos šamaną, mirusią sireną ir daug kitų personažų. Kai sultonas jos klausia, kam reikia tų pasakojimų, ji atsako: „Kad išgyventume.“

„Tūkstantis ir viena naktis. II dalis: Apleistoji“ („As mil e uma noites – Vol. 2, O desolado“, Portugalija, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, 2015)

Antroji dalis prasideda paslaptingo bėglio Simao pasakojimu, paskui skamba vis kitos istorijos, iš kurių bene gražiausia – apie šunį, pakeitusį savo šeimininkų gyvenimą.

„Tūkstantis ir viena naktis. III dalis: Pakerėtoji“ („As mil e uma noites – Vol. 3, O encantado“, Portugalija, Vokietija, Prancūzija, Šveicarija, 2015)

Trečiosios dalies centre atsidūrė iš rūmų pabėgusi Šachrazada, bedarbiai vyrai, rengiantys savo paukščius konkursui, ir antivyriausybinės demonstracijos 2013 m. Lisabonoje, parodytos kinės požiūriu.

Kodėl. Vienas madingiausių šių dienų režisierių Miguelis Gomesas išgarsėjo po 2012 m. sukurto „Tabu“. Jis mielai eksperimentuoja su kino forma ir pasakojimu. Naujojo filmo, kurį Gomesas vadina „laukiniu“, istorijos gana laisvai remiasi tikrais pasakojimais apie ekonominę krizę bandančius išgyventi portugalus. Trilogija, kurią nufilmavo nuolatinis Apichatpongo Weerasethakulo bendradarbis Sayobhu Mukdeepromas, yra keistas žanrų ir nuotaikų mišinys.

Parengė Ž. P.