7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atgal į praeitį

Baleto „Don Kichotas“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Helmutas Šabasevičius
Nr. 18 (1170), 2016-05-06
Šokis
Aleksandras Molodovas (Don Kichotas), Andrius Žužžalkinas (Sanča Pansa). M. Aleksos nuotr.
Aleksandras Molodovas (Don Kichotas), Andrius Žužžalkinas (Sanča Pansa). M. Aleksos nuotr.

Miguelio de Cervanteso romano „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšos“ vaizdinys – pagrindinio herojaus kova su vėjo malūnais – tapo visuotinai žinoma beprasmiškų pastangų metafora. Tačiau premjeriniai Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ spektakliai, vykę balandžio 29 ir 30 dienomis, įtikino, jog gausiai susirinkę žiūrovai nieko prieš stoti į šią kovą – nes netgi ją pralaimėjęs gali susapnuoti žavingų driadžių ir amūrų pripildytą pasakišką sodą.

 

Prieš daug metų baleto istorikės Aliodijos Ruzgaitės paklaustas apie „Don Kichotą“, vienintelį jo dekoruotą baletą, scenografas Liudas Truikys žemaičiuodamas numojo ranka: „Jokun darbs.“ Tačiau 1936 m. baletmeisterės Aleksandros Fiodorovos pirmą kartą Lietuvoje pastatytas spektaklis įkvėpė dailininką, nevaržomą jokių prototipų ir konvencijų, sukurti raiškių, apibendrintų, natūralizmo vengiančių formų scenovaizdžius, kuriuos gaubė karpytos mauriškos arkos. Šis spektaklis, pastatytas Valstybės teatre Kaune (po 1924-aisiais Annos Pavlovos trupės parodyto sutrumpinto baleto varianto), ko gero, buvo vienas pirmųjų „Don Kichotų“, pastatytų į vakarus nuo Rusijos sostinių.

 

Šiandien beveik visose baleto trupėse esantis „Don Kichotas“ Lietuvoje irgi buvo nuolat statomas – Vytauto Grivicko (1954, 1968), Vytauto Brazdylio (1978), Vladimiro Vasiljevo (1994) redakcijos atspindėjo jų laiko požiūrį į šį kūrinį, o jis visad vertintas kaip pramoginio repertuaro pozicija, patraukli žiūrovams lengvai įsimenamomis „ispaniškomis“ melodijomis ir šokių gausa. Šiame kontekste išsiskyrė tik 2008 m. Anželikos Cholinos šokio teatre rusų choreografo Olego Gluškovo pagal Minkaus muziką pastatyta šiuolaikinė ir ironiška šio kūrinio parafrazė.

 

Praėjus aštuoniasdešimčiai metų (šiemet galėtume minėti lietuviško „Don Kichoto“ jubiliejų: spektaklio premjera įvyko spalio 31 d.), anuomet konservatyviu, senovišku vadintas XIX a. pabaigos klasikinio baleto repertuaras tapo kultūros paveldu ir daug pastangų reikalaujančiu choreografijos istorijos tyrimų objektu.

 

Rusų choreografas Vasilijus Medvedevas pastatė spektaklį-reginį, siekdamas atgaivinti XIX a. pabaigos imperatoriškojo rusų baleto estetiką, dramaturgijos ir choreografijos principus. Visi naujojo spektaklio statytojų pažadai, dalinti iki premjeros, pateisinti su kaupu: „Don Kichote“ per kraštus liejasi raibuliuojančios spalvos ir temperamentingi šokiai. Medvedevas, žinomas kaip vienas iš senosios choreografijos restauravimo entuziastų, tikino nemažai laiko praleidęs archyvuose ir bibliotekose, stengdamasis spektaklį priartinti prie tų pavidalų, kurie jam buvo suteikti XIX a. pabaigoje žinomiausio klasikinio baleto meistro Marijaus Petipa bei vėliau jo darbą redagavusio Aleksandro Gorskio. Ypač prasminga, kad „Don Kichotas“ buvo kuriamas kartu su Lietuvos baleto trupe, o ne perkeliant jau gatavą spektaklį iš kito teatro – tad galime didžiuotis turį Petipa choreografijos žinovo pastatytą baletą. Įgyvendinant sumanymą, daug nuveikė ir choreografo asistentas Stanislavas Fečo.

 

Neverta lyginti šio ir paskutinio Vilniuje rodyto Vasiljevo „Don Kichoto“, kuriame buvo ir keli XX a. I pusėje sukurti choreografiniai epizodai (tarp jų ir čigonų šokis, kurį pagal Valerijaus Želobinskio muziką pastatė Kasjanas Goleizovskis), nors daugelis žiūrovų jį dar veikiausiai prisimena, o kai kuriems iš gerokai atsinaujinusios LNOBT baleto trupės solistų bei artistų dar yra tekę jame šokti.

 

Pagal senovinių baletų tradiciją spektaklis tapo ilgesnis – dabar jis trijų veiksmų ir trunka beveik pusketvirtos valandos; atsisakyta vėlesnių intarpų ir pridėta tai, kas padeda geriau įsivaizduoti iš esmės eklektišką XIX a. paskutinių dešimtmečių kultūrą ir baleto meną. Prologas, buvęs ir Brazdylio, ir Vasiljevo redakcijose, Medvedevo pripildytas bruzdančių tarnų, kovojančių su Don Kichoto aistra riterių romanams ir mėginančių iš Sančos Pansos atimti pamėlynavusios vištos muliažą. Tačiau čia pabrėžiama ir lengvai sužadinama Don Kichoto vaizduotė: efektingai išryškėja ir išnyksta Dulsinėjos vizija (šviesų dailininkas Levas Kleinas), kurią seka hidalgo kautynės su šarvuotu riteriu, pasirodžiusiu dūmų sūkuryje.

 

Po niūrokos, knygomis užgriozdintos Don Kichoto buveinės Barselonos aikštė sušvinta kaip spalvų ir šviesų mugė, jos fone besivystantį pasakojimą mėgina lipdyti pantomimos epizodai, tačiau svarbiausia čia – įvairiausių šokių paradas, vėduoklių ir toreadorų skraisčių plazdėjimas.

Antrasis veiksmas – dviejų pasaulių kontrastas. Čigonų taboras, įsikūręs didingų mėnesienos nušviestų kalnų papėdėje, grėsmingi, vaiduokliški malūnų siluetai – ir palengva išryškėjantis paslaptingas sodas, kuriame Don Kichotas regi savo drovias erotines fantazijas.

 

Šiuos du – tikrą ir susapnuotą – pasaulį simboliškai atskiria epizodas su voratinkliu bei jame besikepurnėjančiu voru. Tai dar viena Don Kichoto vizija, kurioje jį apninka skraistėmis be atvangos plazdenančios dvasios (baletui pritaikytas amerikietės šokėjos Loie Fuller išpopuliarintas serpantino šokis) bei atgiję natūralistiniai šakoti medžiai. Tai irgi duoklė XIX a. pabaigos reginių kultūrai.

 

Paskutiniame veiksme pasakojimo nedaug – nesunkiai apmulkinę Lorencą ir Gamašą, su Don Kichoto įsikišimu išsireikalavę palaiminimo, Kitri ir Bazilis švenčia sutuoktuves. Čia nemažai choreografinių naujovių, tarp jų – įdomi, stilinga draugų choreografinė scena bei vaikų šokis.

M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtiniai dalyvauja visame spektaklyje, o ypač daug dėmesio jiems skirta Sapno paveiksle – dvylika žydrų amūriukų yra Amūro palydovai.

„Don Kichotas“ – arena pasirodyti visai baleto trupei ir mimanso artistams, scenoje nuolat šurmuliuoja didelis būrys veikėjų, tad sukuriamas dinamiškas reginys, kuriame pagrindiniai herojai kartais net pradingsta.

 

Nors pantomimos scenų nedaug, jos vaidinamos gyvai, muzikaliai, su lengvu humoru. Lėtais žingsniais po sceną vaikštinėjančio Don Kichoto (Aleksandras Molodovas) kontrastas – guvus Andriaus Žužžalkino Sanča Pansa, gebantis suteikti spektakliui unikalių humoristinių detalių. Turtuolį Gamašą premjerose šoko Voicechas Žuromskas ir Davidas Santos – abu išsaugojo choreografinės tradicijos nubrėžtą šio manieringo herojaus kontūrą, užpildydami jį savaip įdomiomis ir raiškiomis spalvomis. Igoris Zaripovas Lorenco įvaizdį sukūrė iš vaizdingų detalių, improvizuodamas – pavyzdžiui, šmaikščiai „apvaidindamas“ antroje premjeroje netyčia iškritusį pinigų kapšelį.

 

Pagrindiniams spektaklio herojams – Kitri ir Baziliui – tenka sudėtingos ir daug ištvermės reikalaujančios choreografinės scenos, nuo jų šokio technikos ir vaidybos priklauso didesnė šio baleto sėkmės dalis. Kristina Gudžiūnaitė – pati techniškiausia dabartinės baleto trupės šokėja, jos Kitri – koketiška ir vikri, žavingai provokuoja Bazilio pavydo proveržius. Gudžiūnaitės šokis su kastanjetėmis žaižaravo energija, Sapno paveiksle ji tiksliai ir grakščiai atliko variaciją, o trečiojo veiksmo solo šiuos bruožus papildė koketiška žaisme. Nustebino tvirti, ryškūs jos sukiniai, o privalomą klasikiniams baletams 32 fouetté komplektą balerina papildė žavingais vėduoklės mostais. Jos partneris Genadijus Žukovskis, dar spėjęs sušokti Bazilį senajame pastatyme, šiame sukūrė impulsyvaus barzdaskučio paveikslą, sklandžias mizanscenas derindamas su gera šokio technika, tvirtais, muzikaliais sukiniais.

 

Antroje premjeroje Kitri šoko viešnia iš Kijevo – Olesia Šaitanova. Ši jauna šokėja gimnastės veržlumą ir energiją (pasigėrėtini jos lengvi, aukšti, minkšti šuoliai, lankstumas, ryškūs, greiti sukiniai) papildė artistine charizma ir sukūrė gyvybe pulsuojantį, ilgam įsimenantį vaidmenį. Romo Ceizario Bazilis – santūresnis, galantiškesnis, įdomu stebėti jo vaidybą, kurioje lieka šiek tiek paslapties; iš jo šokio charakteristikų labiausiai įsimena aukšti, lengvi, sklandūs šuoliai.

 

Mersedes ir Espada – ispanišką spektaklio toną labiausiai pabrėžianti pora. Puikiai, elegantiškai ir lengvai šoko Olga Konošenko, Martynas Rimeikis, sukūręs įtaigų valingo toreadoro paveikslą. Aleksandra Ivanova savo Mersedes kuria iš ryškių judesių, pozų ir veido išraiškų, jos partneris Stanislavas Semianiura, iki šiol matytas princų amplua, irgi parodė turįs pakankamai ispaniško temperamento.

 

Ir čigonų scenoje apstu gaivališkos energijos – čia iš siautulingo šokio aiškiai išsiskiria Jaunas čigonas: visą save šiam epizodui atiduodantis Kipras Chlebinskas pirmoje ir temperamentingas, azartiškas Danielis Dolanas antroje premjeroje. Čigonę šiame epizode šoko Aleksandra Ivanova ir Marta Rueda.

 

Sapne margą gatvės minią keičia griežtos ir aiškios driadžių gretos; jų valdovė – jauna baleto artistė Eimantė Šeškutė – džiugino muzikalumu, gražiomis pozų linijomis, įsijautimu į atliekamą šokio partiją. Lengvai, nuotaikingai, su šilta šypsena Amūrą šoko Maja Dolidzė; antroje premjeroje driadėms vadovavo Olga Konošenko, o amūrams – iš grakščių smulkių šuoliukų savo herojės paveikslą nunėrusi Julija Turkina.

 

Medvedevo spektaklyje nemažai dėmesio skirta Kitri ir Bazilio draugams. Programėlėje bevardžiai, jie pastebimi visoje šokėjų minioje: ir dėl smulkių mizanscenų, bet svarbiausia – dėl jiems patikėtų choreografinių inkrustacijų, kurios reikalauja šokio darnos, gebėjimo justi partnerį ir bendrą choreografinio epizodo erdvę. Pirmoje premjeroje su pagrindiniais veikėjais šauniai draugavo Haruka Ohno, Gohar Mkrtchyan, Miquelis Lozano ir Ignas Armalis; džiugu ir dėl antros premjeros draugų sudėties – čia kartu su patyrusia balerina Nailia Adigamova pasirodė jauniausi trupės šokėjai Karolina Matačinaitė, Jeronimas Krivickas ir Jonas Laucius, teikiantys nemažai vilčių ir keliantys pasididžiavimą M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriumi.

 

Dabartinė Lietuvos baleto trupė – tarptautinė, joje šoka įvairias pasaulio mokyklas baigę artistai, tad ruošiant šokėjus daug pastangų teko įdėti repetitoriams – Živilei Baikštytei, Rasai Taučiūtei, Aurelijui Daraškevičiui, Valerijui Fadejevui, Vytautui Kudžmai. Jų darbas akivaizdus visuose paveiksluose, ypač Sapno scenoje ir paskutinio paveikslo Grand pas, kur privalu šokti darniai ir tvarkingai. Repetitoriams teks ir atsakinga užduotis šį spektaklį prižiūrėti – ilgiau nerodomam „Don Kichotui“ gali grėsti sutelktos energijos silpimas, o tokio spektaklio šokti „puse kojos“ nepavyks.

 

Pirmą kartą su visa „Don Kichoto“ partitūra susidūręs spektaklio muzikos vadovas Martynas Staškus, Ludwigą Minkų pažįstantis iš „Bajaderės“, dirigavo temperamentingai ir atidžiai, orkestras apgaubė žiūrovus žėrinčių garsų purslais.

 

Scenografiją pagal tikroviškų XIX a. pabaigos scenovaizdžių tradiciją sukūrė dailininkas Andrejus Voitenka – premjerinių spektaklių metu keliskart pasigirdo ovacijos išryškėjus niūriems malūnų siluetams ar nušvitus Sapno dekoracijoms. Nors dailininkas ir apgailestavo, jog nepavyko gauti gyvo arklio ir asilo, o fontanui – tikro vandens, kažin ar spektaklis dėl to ką nors prarado.

 

Kostiumų dailininkė Jelena Zaiceva išradingai aprengė margą ispanų ir čigonų būrį, Sapno paveikslą papildė pastelinių konditerinių spalvų drabužiais. Pirmo ir paskutinio veiksmo apdaruose ir jų aksesuaruose daug aitrios raudonos spalvos, išbarstytos ir stambesnėmis (toreadorų liemenės, skraistės), ir smulkiomis detalėmis (gėlės šokėjų plaukuose) – tai sukuria nuolat mirguliuojantį vaizdą ir apsunkina pačios choreografijos ar mizanscenų suvokimą.

 

Tačiau naujojo „Don Kichoto“ suvokti ir nereikia – geriau atsipūtus stebėti jo spalvų, garsų ir judesių fejerverkus, pamiršus kasdienius rūpesčius ir kalafiorų kainas. Tai kelionė laiku – į pramogų kupiną šimto suvirš metų praeitį, kuriai nė kiek nerūpi malūnai, su kuriais nuolat tenka kovoti dabartiniame gyvenime.

Aleksandras Molodovas (Don Kichotas), Andrius Žužžalkinas (Sanča Pansa). M. Aleksos nuotr.
Aleksandras Molodovas (Don Kichotas), Andrius Žužžalkinas (Sanča Pansa). M. Aleksos nuotr.
Kristina Gudžiūnaitė (Kitri), Genadijus Žukovskis (Bazilis). M. Aleksos nuotr.
Kristina Gudžiūnaitė (Kitri), Genadijus Žukovskis (Bazilis). M. Aleksos nuotr.
Karolina Matačinaitė, Jonas Laucius, Nailia Adigamova, Jeronimas Krivickas. M. Aleksos nuotr.
Karolina Matačinaitė, Jonas Laucius, Nailia Adigamova, Jeronimas Krivickas. M. Aleksos nuotr.
Voicechas Žuromskas (Gamašas). M. Aleksos nuotr.
Voicechas Žuromskas (Gamašas). M. Aleksos nuotr.
Kipras Chlebinskas (Jaunas čigonas). M. Aleksos nuotr.
Kipras Chlebinskas (Jaunas čigonas). M. Aleksos nuotr.
Danielis Dolanas (Jaunas čigonas). M. Aleksos nuotr.
Danielis Dolanas (Jaunas čigonas). M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Don Kichotas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Don Kichotas“. M. Aleksos nuotr.
Eimantė Šeškutė. M. Aleksos nuotr.
Eimantė Šeškutė. M. Aleksos nuotr.
Maja Dolidzė (Amūras). M. Aleksos nuotr.
Maja Dolidzė (Amūras). M. Aleksos nuotr.
Julija Turkina. M. Aleksos nuotr.
Julija Turkina. M. Aleksos nuotr.
Jonas Laucius. M. Aleksos nuotr.
Jonas Laucius. M. Aleksos nuotr.
Olga Konošenko, Martynas Rimeikis. M. Aleksos nuotr.
Olga Konošenko, Martynas Rimeikis. M. Aleksos nuotr.
Stanislavas Semianiura, Aleksandra Ivanova. M. Aleksos nuotr.
Stanislavas Semianiura, Aleksandra Ivanova. M. Aleksos nuotr.
Romas Ceizaris (Bazilis), Olesia Šaitanova (Kitri). M. Aleksos nuotr.
Romas Ceizaris (Bazilis), Olesia Šaitanova (Kitri). M. Aleksos nuotr.