Rugsėjo 6-11 dienomis „Menų spaustuvėje“ vyks vienuoliktasis „Naujojo cirko savaitgalis“. Šių metų festivalis neša žinią – cirkas neturi tautybės, cirkas neturi žanrų ar formų ribų. Nors, priešingai nei pernai, visos atvyksiančios trupės reziduoja tik Europos valstybėse, artistų gimtinės išsibarsčiusios keliuose žemynuose. Nepaisant to (o galbūt kaip tik dėl to) kiekvienas spektaklis kalbės apie pamatinius, kiekvienam žmogui iškylančius klausimus, padedančius pažinti save ir kitus. Nors festivalis skirtas šiuolaikiniam cirkui, apie minėtas temas bus kalbama pačiais įvairiausiais žanrais ir įvairiausių scenos menų mylėtojai galės rasti sau artimą formą.
Atidarymo rokenrolas
Rugsėjo 6-ąją „Naujojo cirko savaitgalį“ „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje atidarys iš Prancūzijos atvykę „Cie BAM“ su spektakliu-koncertu „WillyGoodWood“. Gyva elektrinės gitaros muzika, rokenrolo ritmas, retro atmosfera ir švelni ironija – visa tai „Cie BAM“ priemonės, kuriomis artistai pasakoja paprasčiausias kasdienines istorijas apie neturėjimą ką veikti, apie norą pasirodyti geresniu, galiausiai – apie flirtą ir tai, kas gražaus gali iš jo išaugti. „WillyGoodWood“ metu vietoje išsėdėti bus sunku, o atsistoti ir šokti spektaklio metu draudžiama nebus.
![]() |
Rugsėjo 29 – spalio 14 dienomis Vilniuje įvyks net septyni tarptautinės programos spektakliai su specialia „Europolio“ programa, taip pat festivalio kontekste numatomos dokumentinių kino filmų ir dramaturgijos tekstų ekranizacijų peržiūros, kūrybinės dirbtuvės ir tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija, užsienio teatro ekspertams bus pristatyta Lietuvos teatro panorama bei vyks tradiciniai susitikimai su užsienio teatro kūrėjais.
Mes esame žinios
„Žinias kuriame mes,“ – teigia festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, - „Mes visi: kasininkai, viešųjų ryšių specialistai, boksininkai, aktoriai ir šokėjai, kareiviai, viešbučių klientai ir aptarnaujantis personalas, valytojai – visi. Tai, kaip mes gyvename ir kuo dalinamės tampa informacija naujienų portaluose ir televizorių ekranuose, eidami į teatrą žmonės sako norintys pailsėti nuo to, ką mato per televiziją, tačiau šiemetinis festivalis neleis žiūrovams bėgti nuo savo pačių atvaizdo. Mes esame žinios, mes jas kuriame ir mes turime nebijoti pažvelgti į savo kūrinius – save. Būtent tai festivalis šiemet ir pristatys: baisią, gąsdinančią, aktualią, tikrą ir jautrią kasdienybę ir kiekvieną iš mūsų joje“.
![]() |
Rugpjūčio 19 d. POST galerija nustebino netradicine trečiojo gimtadienio švente. Alternatyvi meno erdvė pakvietė visą kultūrinę Kauno publiką į svečius, neatskleisdama, kas šios laukia. Lankytojus pasitiko didžiulis plakatas „POST galerijos veikla”, kur įprastai kabinama informacija apie eksponuojamą parodą, ir – tuščios sienos. Susirinkusius taip pat nustebino dūmų kambarys ir per visą erdvę sklindanti elektroninė muzika.
![]() | ![]() |
Atrodo, Kauno miestas sparčiai bunda kultūrine prasme: kone visiems girdėtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” projektas, vis labiau domimasi miesto tarpukario architektūra, organizuojami įvairūs renginiai Kauno galerininkų iniciatyva ir t. t. Tačiau įdomu tai, jog recenzijų, kritinių tekstų ir apskritai profesionalių, ar bent pusiau profesionalių, menotyriniu pagrindu rašomų straipsnių apie šiame mieste vykstančius parodas ar renginius spaudoje aptikti nepavyko. Prisipažinsiu, pastaruoju metu itin daug domėjausi, kodėl taip yra, ir nors aiškaus atsakymo iki šiol neturiu, noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į šį fenomenalų reiškinį.
![]() |
Pirmoje pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalyje dailininkų klausėme, kaip jie vertina savo kartą, jos santykį su dailės tradicijomis ir individualią kūrybinę motyvaciją. Antrojoje ciklo dalyje tuos pačius klausimus pateikėme muzikams: kompozitorėms Monikai Sokaitei ir Justinai Repečkaitei bei pianistui ir dainininkui Vaidriui Smilinskui.
![]() | ![]() | ![]() |
Rupert kviečia į menininkės Erickos Florez šokio seminarą „HĖGELIŠKI ŠOKĖJAI“. Seminaras vyks rugpjūčio 16 dieną, antradienį, nuo 18 iki 22:30 val., kūrybinėje studijoje „House of Puglu“ (Vilniaus g. 16, įėjimas pro Labdarių g.).
Performatyvioje paskaitoje, panašioje į šokio pamoką ir kitų praktinių užsiėmimų metu kartu su auditorija Ericka Florez studijuos žmogaus kūno judesius, šokį ir choreografiją kaip tiriamąsias ideologijų, kuriomis mes kuriame supančią aplinką, priemones.
![]() |
Iš šių metų San Francisko filmų festivalio „SF DocFest“ programos galima daryti prielaidą, jog ne visi festivalio filmai turi aukštą meninę vertę, tačiau temų aktualumu jie veikia labai stipriai. Norisi pabrėžti, kad temos – šokiruojančios ir dažnai tokios, apie kurias garsiai nenorima šnekėti. Filmas, kurį ruošiuosi pristatyti, tai ne vienos šeimos tragedija, tai viso Niutauno miestelio, esančio Amerikoje, Konektikuto valstijoje, skausmingas atsitikimas. 2012 m. gruodžio 14 d. Adamas Lanzas namuose į galvą nušovęs savo motiną, nuėjo į pradinę mokyklą „Sandy Hook“ ir joje nušovė 20 mažamečių vaikų ir šešis mokyklos darbuotojus bei nusišovė pats.
![]() | ![]() | ![]() |
Ramus marių tyvuliavimas, pušų ošimas ir topolių žiedais, tarsi, apsnigtos vejos. Tai vasaros vidurio ženklai Nidoje, jau dvidešimtą kartą pasitinkantys Thomo Manno festivalio organizatorius, atlikėjus ir bičiulius. Šis intelektualų sambūris kasmet sukviečia ne tik nusipelniusius Lietuvos muzikologus, kompozitorius, profesionalius atlikėjus, bet ir ištikimus festivalio klausytojus. Šių metų jubiliejinio renginio tema – žmogaus orumas. Tai trečioji penkių festivalių ciklo „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“ dalis. Minėta tema, atliepianti Thomo Manno humanistines pažiūras, atsispindi visuose festivalio renginiuose: aštuonių koncertų programose, keturiose atidarytose dailės parodose, penkiose paskaitose-diskusijose bei penkiuose Goethe‘s instituto pristatomuose filmų vakaruose.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Birželio 2–16 d. San Franciske vykusio dokumentinių filmų festivalio „SF DocFest“ programoje buvo keli tikrai išskirtiniai filmai, apie kuriuos verta papasakoti. „SF DocFest“ yra kasmetinis dokumentino kino festivalis, žiūrovus kviečiantis nuo 2001-ųjų. Tai dviejų savaičių filmų programa, kurioje San Francisko nekomercinio kino teatrų ekranuose žmonės gali išvysti keliasdešimt naujausių Amerikos kūrėjų dokumentinio žanro filmų. Festivalyje matytas Tracy Droz Tragos režisuotas filmas „Abortas: Istorijos papasakotos moterų“ (Abortion: Stories Women Tell, 2016) dar ilgą laiką neapleido mano minčių ir sukėlė daug klausimų, kuriais norėčiau pasidalinti ir ieškoti atsakymų kartu.
![]() | ![]() |