7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tragedijos suvesta netikra šeima

Nauji filmai – „Dypanas“

Dovilė Grigaliūnaitė
Nr. 29 (1181), 2016-09-23
Kinas
„Dypanas“
„Dypanas“

Praėjusių metų Kanų kino festivalyje brolių Coenų vadovaujamo žiuri sprendimas „Auksine palmės šakele“ apdovanoti prancūzo Jacques’o Audiardo socialinę dramą „Dypanas“ („Dheepan“, 2015) sukėlė nemažai šurmulio. Prieš ceremoniją stipriausiais konkursinės programos filmais laikyti Toddo Haynesso „Kerol“, Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“, László Nemeso „Sauliaus sūnus“ ir Yorgoso Lanthimoso „Omaras“. Netikėtai „Dypanui“ atitekęs pagrindinis festivalio prizas nuvylė daugumą kino kritikų, dar ilgai svarsčiusių, kuo šis filmas sužavėjo žiuri. Nepaisant prieštaringų reakcijų, juosta sėkmingai rodoma kino teatruose, tarp jų ir Lietuvoje, ji nepraranda aktualumo vaizduodama pabėgėlių patirtis svetimoje šalyje.

 

Už nepriklausomybę kovojančios separatistinės sukilėlių organizacijos „Tamilų tigrai“ karys Dypanas (Antonythasan Jesuthasan) pabėga iš brutalaus pilietinio karo kamuojamos Šri Lankos. Kartu į Prancūziją prieglobsčio ieškoti keliauja žmona Jalini (Kalieaswari Srinivasan) ir devynerių metų dukra Ilaiala (Claudine Vinasithamby). Iš tiesų Dypanas nėra tikrasis vyro vardas, Jalini nėra jo žmona ir Ilaiala nėra jo dukra. Suvestiems siaubingos tragedijos ir gavus nužudytos šeimos pasus, šiems trims nepažįstamiems žmonėms suteikiama galimybė pradėti naują saugų gyvenimą.  

 

Per kelias pirmąsias filmo minutes žiūrovams atskleidžiama ne vien svetimą tapatybę gavusios šeimos atvykimo į Prancūziją priešistorė, bet ir sutrumpintas itin sudėtingo kultūrinio persikėlimo procesas. Filmo tempas sulėtėja – išvystame mirksintį lankelį dėvintį Dypaną, miesto gatvėje su kitas pabėgėliais nelegaliai pardavinėjantį niekam nereikalingus šviečiančius niekučius. Šios scenos metu ekrane pasirodo filmo pavadinimas, lyg nubrėždamas brūkšnį tarp „tada“ ir „dabar“, o Dypanas iš tamsios gatvės išnyra kaip dar vienas bevardis atvykėlių armijos narys be tapatybės ir be praeities. Jų istorija liko anapus, dabar svarbiausia išgyventi ir integruotis.

 

Paryžiaus priemiesčio daugiabučių kvartale, valdomame narkotikų prekeivių gaujų, kuriame apgyvendinta šeima, Dypanas dirba kiemsargiu, Jalini prižiūri sergantį vyrą, o Ilaiala pradeda lankyti vietinę mokyklą. Stebime kalbos ir vietinės kultūros nesuprantančių žmonių pastangas prisitaikyti, prisijaukinti vienas kitą ir sukurti tikros šeimos įvaizdį aplinkiniams. Jautriausi filmo momentai vyksta už buto durų, fiksuodami tarpusavio santykių kūrimą ir sunkiai pasiekiamą trapų artumą. Mokykloje nepritampanti Ilaiala moko švelnumo mama jai tapusią Jalini. Dypanas, kare praradęs savo tikrąją žmoną ir vaikus, bando užsimiršti, kruopščiai dirba nepastebėdamas narkotikų prekeivių veiklos ir iš naujo imasi šeimos sergėtojo pareigų. Jalini vis dar galvoja keliauti į Angliją pas gimines ir susidomi iš kalėjimo grįžusiu jos prižiūrimo vyro sūnumi. Filmo žavesys atsiskleidžia kasdieniame šeimos gyvenime vaidinant, kad viskas yra gerai, iš karo pabėgus į dar vieną chaosą. Įspūdį sustiprina operatoriaus Éponine’o Momenceau kameros darbas ir kompozitoriaus Nicolo Jaaro garsų kuriama atmosfera.

           

Ši istorija kiek primena tikrą Dypaną vaidinančio aktoriaus gyvenimą – dar būdamas vaikas jis priklausė „Tamilų tigrams“, prieš skaudžiausius smurto proveržius pabėgo į užsienį, ten pragyvenimui dirbo atsitiktinius darbus. Dabar Jesuthasanas rašo apie savo gimtąją šalį ir yra gavęs politinį prieglobstį Prancūzijoje. Srinivasan neseniai pradėjo vaidinti indų kine, o mergaitė Vinasithamby – jau Prancūzijoje gimusi tamilė. Šie neprofesionalūs aktoriai, jautriai ir subtiliai perteikdami personažų jausmus ir nesusikalbėjimo niuansus, būtų puikiai išlaikę filmo „stuburą“ ir įtampą, kurią, deja, smarkiai sugadina netikęs scenarijaus vingis.

 

Du trečdalius filmo žiūrovo dėmesys krypo į šeimos kasdienybę, santykius ir lėtus bandymus griauti įvairius barjerus, kriminalinę kvartalo situaciją matant tik kaip foną. Suintensyvėjus gaujų karui ir Jalini su Ilaina atsitiktinai patekus į susišaudymą, Dypanas kiemo vidury nubrėžia liniją, kuri turėtų atskirti pavojingą ir taikią zonas. Įtampai išaugus užgniaužti Dypano praeities potyriai prasiveržia, filmas iš socialinės dramos perauga į trilerį ir realistinis stilius tampa sunkiai įtikinama, vos ne absurdiška, melodramine žudynių scena.

 

Ši scena užduoda prieš tai filme neišplėtotus klausimus: kodėl iš tiesų Dypanas paliko šalį? Ar jis bėga ir nuo savo poelgių naštos? Kaip jį paveikė trauminė patirtis? Filmo pabaiga režisierius norėjo pavaizduoti viską praradusio ir naujo gyvenimo trokštančio vyro kerštą ir norą apginti savo naują šeimą. Norėjo pasakyti, kad neįmanoma visiškai pabėgti nuo savo praeities. Galbūt ši scena praplėtė Audiardo žiūrovų auditoriją, tačiau smarkiai pakenkė juostos vientisumui. O man norėjosi, kad iš rankų režisieriui išsprūdusi naivi filmo pabaiga neužgožtų jautrios tikra šeima trokštančių tapti nepažįstamų žmonių istorijos.

„Dypanas“
„Dypanas“