7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laiko sankaupos užsidarančioje parodoje

Kasparo Podnieko laiko ir vietos erozija

Aistė Marija Grajauskaitė
Nr. 30 (1182), 2016-09-30
Dailė
Kasparo Podnieko parodos „Užtvara“ vaizdas. 2016 m.
Kasparo Podnieko parodos „Užtvara“ vaizdas. 2016 m.

Paskutinės rugsėjo savaitės viduryje ši paroda, apie kurią rašau, bus uždaryta. Tai bus eilinė savaitė 2016 metais, kurie į istoriją pateks kaip metai, kai Trumpas su Clinton kovojo ir žaidė savo sostų karus Amerikoje, o Europoje vėlei buvo praūžusios kelios bienalės, kurios sulaukė atgarsių, menkesnių nei teroro išpuoliai. Lygiai tokiais pat, niekuo neišsiskiriančiais 2013 metais, tokį pat, tik šiltesnį rugsėjį, šalimais šiūruojant Krišo Salmanio instaliacijai-medžiui, žiūrėjau į (tuomet man pasirodžiusias baisiai keistas) menininko Kasparo Podnieko fotografijas, kybančias Venecijos bienalės Arsenale. Šį rugsėjį šalta ir jokia instaliacija nebešiūruoja, ir jau nebe Venecija, dabar – Vilnius.

Žvelgiant retrospektyviai, Kasparas Podniekas yra metodiškai nuoseklus menininkas, kokių reta šiandienos Baltijos šalių konceptualaus meno erdvėje. Tad jau vien dėl to galite nesisieloti, kad neapsilankėte parodoje (tačiau tai negelbsti jūsų nuo savęs klausinėjimo, kodėl ją praleidote), nes greičiausiai artimiausioje jo ekspozicijoje būsite įvesti į kūrybinį naratyvą itin subtiliai ir detaliai.

Kaip jau minėjau pradžioje, nuo Venecijos bienalės, kurioje Podniekas dalyvavo, prabėgo šiek tiek laiko, tačiau (retrospektyviai žvelgiant į kūrybinį kelią ir naudojamas formas bei minties struktūras) jis vis dar žaidžia (aš, kaip ir Gadameris, vartoju šį žodį teigiama konotacija) tais pačiais instrumentais. Ir nors jie jau regėti žiūrovui, vis vien atrandamos netikėtos jungtys (sveikintina, nes dažniausiai konceptualaus meno atstovams tai pavyksta retai, t.y. nekartoti savęs nuolatos arba netapti pačiam sau leviatanu). Tarpusavyje sąveikaujantys parodos instaliacijos dėmenys ne tik sukuria vientisą, daugiasluoksnę istoriją, bet taip pat pažymi nenutrūkstantį leitmotyvą menininko kūryboje – savirefleksiškumą.

Pasisakydamas viešai latvių konceptualistas ne kartą minėjo, kad jaučia tapatumą su savo žeme. Podniekas, rodos, instaliacijose įprasmina individualias patirtis, tačiau man kyla klausimas, ar žiūrovą išties tai pasiekia. Besikartojantys naratyvai ir pastebimas tas pats leitmotyvas verčia diagnozuoti menininko kūrybinio potencialo išsekimą arba pasirinktos temos išsisėmimą. Bet tokia išvada būtų teisėta tik tada, jei žaidimo taisyklėse būtų nurodyta, kad visos prasmės turi būti suvokiamos pagal menininko pateiktas taisykles. O žaisti pagal taisykles nuobodu, nes žaidimas praranda prasmę (nors sakoma, jog kitaip gimsta anarchija)...

Galerijoje „AV17“ besileisdama laiptais į apatinę salę mąsčiau, kad man šio menininko kūrinių esmė – juntami apmąstymai apie metafizinę kažko formą. Tas kažkas, savaime suprantama, kiekvienam žiūrovui yra vis kitoks. Asmeniškai man tai – laikas. Rodos, taip daug susikaupę jo tarp fotografijos personažo kojų ir žemės. Tokios laiko sankaupos. Nepamatuojamos, nematomos, neapčiuopiamos, veik nejaučiamos, bet esančios. Tas niekas ore yra autentiška menininko estetikos dalis, pasireiškianti paskiruose objektuose toje pačioje istorijoje. Atsirandančios reikšmės užmena laiko ir prasmės klausimus, į kuriuos atsakymo, kaip visuomet, ieškome patys, o menininkas satyriškai nusijuokia mums iš savo multimedijinės instaliacijos „Pieno rampa“.

Žvelgiant per atstumą, Kasparo Podnieko kūriniai atrodo kaip jau seniai veikiančios instaliacijos, tačiau neduoda ramybės neužbaigtumo emocija. Nelyg kai kas iki pabaigos nesutvarkyta ir apima baimė bei nerimas (lyg įžengęs į namus matai garuojant vakaro gėrimą ant stalo, bet į tavo šūksnį, ar kas nors yra namie, niekas neatsako). O gal dalis, kurios čia trūksta man, yra mano pačios laikas ir maža jo sankaupa?..

Parodos atidaryme kalbėjęs menotyrininkas Jurijus Dobriakovas pabrėžė, kad jo ir Kasparo kartos atstovai jaučia keistą santykį su vieta. Tenka jam pritarti, nes šios kartos gimtos žemės ar asmeninės vietos ir savęs suvokimo joje santykis išties yra kupinas sudėtingų tapatybės riktų. Šiandienos trisdešimtmečių karta lyg neturėdami savos žemės (ar vietos, erdvės, su kuria save tapatina), bet ir turėdami ją (senelių, tėvų namus, kuriuose prabėgo vaikystė) stebi savo asmeninių šaknų erozijos momentą. Tą galima pajusti ir įvardyti ir latvių menininko kūryboje, ir kiekvienoje paskiroje instaliacijoje-parodoje, t.y. praktiškai įtikrindamas metafizinę būklę materijoje menininkas metodiškai keliauja nuo to, kas paprasta, prie to, kas ypatinga. Kūryboje, kurią regime, jis tampa jautrus praeičiai ir konstatuoja, kad ji, kūryba, ir gamta buvo pirmiau nei jis pats.

Kalbant menotyrininkiškai, reiktų pasakyti, kad materialus metafizinės būklės įtikrinimas kūrinyje yra tarpdisciplininio meno darbas. Parodoje „Užtvara“ regime, kaip Kasparas Podniekas įtvirtina mintis vaizdu, garsu ir apčiuopiama forma. Jis sukuria vientisą istoriją ne tik galerijos erdvėje, bet ir laike. Tie, kurie matė jo kūrybą seniau, jaučia emocinį pratęsimą, o kūriniai nelyginant reikalauja pratęsti juos pačius savimi. Tad šioje, netrukus užsidarysiančioje parodoje „Užtvara“ matau kiek daugiau nei vien menininko manifestą, kalbantį apie gamtą, kaimą, žmones ir visų šių dėmenų nykimą. Manau, kad ši paroda yra ir kiek daugiau nei politinių ir socialinių aspektų sankirta ar odė kultūrinio identiteto paieškoms. Tai dovana mums nuo latvių menininko, kuris dėl jautrumo aplinkai sugebėjo mus visus (ten buvusius) įvesti į laiko centrifugos vidurį, o mes, valandėlę įgavę laisvojo kritimo pagreitį, galėjome regėti savo laiką, nes žemės jau nebeturime.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 28 d.

Galerija „AV17“ (Aušros Vartų g. 17, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–sekmadieniais 10–19 val.

Kasparo Podnieko parodos „Užtvara“ vaizdas. 2016 m.
Kasparo Podnieko parodos „Užtvara“ vaizdas. 2016 m.
Kasparas Podniekas, „Nepeprasta vieta“. 2016 m.
Kasparas Podniekas, „Nepeprasta vieta“. 2016 m.
Kasparas Podniekas, „Pienas“. 2016 m.
Kasparas Podniekas, „Pienas“. 2016 m.
Kasparas Podniekas, „Pienas“. 2016 m.
Kasparas Podniekas, „Pienas“. 2016 m.
Kasparo Podnieko parodos „Užtvara“ vaizdas. 2016 m.
Kasparo Podnieko parodos „Užtvara“ vaizdas. 2016 m.