Filmai visiems ir kiekvienam

Spalio 6 d. prasidedantis 16-asis lenkų kino festivalis kiekvienam gali pasiūlyti filmą, kuris privers pakilti nuo patogios sofos ir pamatyti filmą dideliame kino teatro ekrane. Ypač tiems, kurie iš kino vis dar tikisi susitikimų su protingais režisieriais, dėmesio aktualioms problemoms ar aukščiausio lygio aktorystės. Festivalis šiemet vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šalčininkuose ir Mažeikiuose. Jis susideda iš pagrindinės programos, filmų vaikams ir jaunimui, specialiosios programos, kuri pristatys restauruotą Krzysztofo Kieślowskio filmų ciklą „Dekalogas“. Tai pat kartu su teatro festivaliu „Sirenos“ bus pristatyti du projekto „Teatroteka“ filmai – jaunų lenkų teatro dramaturgų pjesių ekranizacijos. Trumpai pristatome pagrindinės programos filmus.

Prisiekusiems sinefilams

Gyvas lenkų kino klasikas Jerzy Skolimowskis iki šiol yra tarp maištingiausių šiuolaikinių kūrėjų. Jo filmas „11 minučių“ („11 minut“, 2015) – ne tik įdomus formos eksperimentas (veiksmas apima 11 filmo personažų gyvenimo minučių), bet ir tiksli šiuolaikinio pasaulio diagnozė. Režisierius formuluoja klausimus apie gyvenimo prasmę ir atsitiktinumo kainą, bet nesiūlo tiesmukų atsakymų, todėl kiekvienas žiūrovas gali pats sukurti istoriją, kurios preciziškai sumontuotus vaizdus pamatys ekrane.

Debiutinis Agnieszkos Smoczyńskos filmas „Šokių aikštelės dukterys“ („Córki dancingu“, 2015) – vienas originaliausių pastarųjų metų filmų. Jo herojės – dvi į 9-ojo dešimtmečio Varšuvą Vysla atplaukusios ir naktinio baro pažibomis tapusios undinėlės. Jų istorijai papasakoti režisierė pasitelkė rafinuotai stilizuotą kičą ir disko muziką, Hansą Christianą Anderseną, grupę „Ballady i romanse“, ironiją, alegoriją ir daugybę nuostabių aktorių, kurie suteikė šiai siurrealistinei pasakai apie meilę ypatingą intonaciją.

Marcino Wronos „Demono“ („Demon“, 2015) herojus Piotras (Itay Tiran) iš Anglijos atvyko tuoktis į Lenkijos užkampį, kur jo būsima žmona paveldėjo seną namą. Vestuvių naktį jame atgyja kadaise čia gyvenę žmonės, o į Piotrą įsikūnija dibukas – netinkamai palaidoto mirusiojo dvasia. Režisierius sukūrė neįprastą kino reginį, kuriame susilieja siurrealistiški pasąmonės vaizdiniai ir girti tradicinių vestuvių ritualai, o realybė tampa vis dviprasmiškesnė.

Mėgstantiems prisiminti

Januszo Majewskio filmas „Ekscentrikai“ („Excentrycy“, 2015) rodo laisvės ilgesį, kurio apimti visi spalvingi filmo personažai. Niūrioje 6-ojo dešimtmečio Lenkijos provincijos miesto tikrovėje jie randa išsigelbėjimą džiaze. Tai nostalgiškas ir kartu užkrečiantis optimizmu filmas, kuriame net gražuolė rusė saugumietė sugeba dainuoti svingą. Džiazu, regis, užsikrėtė ir aktoriai Jerzy Stuhras, Sonia Bohosiewicz, Natalia Rybicka, dar kartą įrodę, kad lenkų aktoriai dainuoja puikiai.

1906 m. parašyta klasikinė Gabrielos Zapolskos pjesė „Ponios Dulskos moralė“ ne vieną kartą statyta ir Lietuvos teatruose. Jos herojė tapo šventeiviškumo įsikūnijimu. Režisierius Filipas Bajonas filme „Ponios Dulskos“ („Panie Dulskie“, 2015) nusprendė pjesę postmodernistiškai dekonstruoti, prisodrinti kino istorijos aliuzijų ir dalį veiksmo perkelti į pokario Lenkiją, o dalį – į mūsų dienas. Trys Dulskių moterų kartos, kurias suvaidino aktorės Krystyna Janda, Katarzyna Figura ir Maja Ostaszewska, jam suteikė progų pasvarstyti, kaip žinomi personažai keičiasi laikui bėgant. Neatsitiktinai jauniausia Dulska yra kino režisierė feministė, bandanti išsiaiškinti šeimos paslaptis.

Politinių sąmokslų entuziastams

Pagrindinis Jaceko Bromskio filmo „Blogio anatomija“ („Anatomia zła“, 2015) veikėjas – samdomas žudikas Liulekas, kurį suvaidino kino ir teatro aktorius Krzysztofas Stroińskis, neturi pasirinkimo. Jis privalo likviduoti Centrinio tyrimo biuro vadovą, kuriuo nori atsikratyti įtakingi verslininkai ir politikai. Tačiau Liulekas nesirengia tapti atpirkimo ožiu. Bromskis atskleidžia povandenines šių dienų politikos sroves ir būtent ten suranda visuomenę iš vidaus naikinančio blogio užkratą.

Žanrinio kino mėgėjams

Kingos Dębskos tragikomedija „Mano dukterys karvės“ ( „Moje córki krowy“, 2015) – pasakojimas apie dvi seseris, kurios susiduria su tėvų išėjimu. Seserys labai skirtingos ir nekenčia viena kitos. Marta (Agata Kulesza) yra televizijos serialų aktorė, garsenybė, ji protinga ir stipri. Gabrielos Muskalos suvaidinta Kasia – jautri, sentimentali pradinukų mokytoja. Netikėtai susirgusi motina, o vėliau ir tėvas priverčia abi filmo herojes atsisakyti kasdienių įpročių ir tarsi iš naujo pažvelgti ne tik į save, bet ir į šeimą.

Mitjos Okorno „Vienišių planeta“ („Planeta singli“, 2016) perkels į šių dienų Varšuvą. Filmo kūrėjai pasakoja apie tai, kaip atsispirti masinės kultūros ir ypač televizijos skleidžiamam nepakantumui kitaip atrodantiems, mąstantiems, gyvenantiems. Pakantumo pamoką televizijos žvaigždei Tomekui, kurį suvaidino Maciejus Stuhras, duoda kukli mokytoja Ania, iš kurios jis pasityčiojo savo laidoje. „Vienišių planeta“ – įrodymas, kad romantinės komedijos gali būti net išmintingos. Gal todėl filmas ir muša Lenkijos lankomumo rekordus.

Dariuszo Gajewskio filmas „Svetima padangė“ („Obce niebo“, 2015) – psichologinė drama apie lenkų šeimą, kuri emigravo į Švediją. Tėvai, kuriuos suvaidino Agnieszka Grochowska ir Bartłomiejus Topa, išgyvena šeimos krizę ir nepastebi, kad tai paveikė septynerių metų dukrelę. Tačiau jos elgesys jaudina pedagogus, todėl mergaitė paimama iš šeimos ir atiduodama globėjams. Tėvų laukia nelygi kova – režisierius subtiliai atskleidžia ne tik kultūrinius skirtumus, bet ir tėvų pastangas susigrąžinti vaiką.

Debiutanto Wojciecho Kasperskio filmas „Pasienyje“ („Na granicy“, 2016) – gana vykęs bandymas perkelti psichologinio trilerio ypatybes į šių dienų Lenkijos realijas. Filmo herojams – tėvui (Andrzej Chyra) ir dviem jo sūnums – siaučiant pūgai Beščiadų kalnuose teks susidurti su žiauriu žmonių kontrabandininku (Marcin Dorociński), pasirengusiu viskam, kad išgelbėtų savo kailį.

Tikrų istorijų gerbėjams

Krzysztofo Łukaszewicziaus filmas „Karbala“ (2015) pasakoja apie ilgai buvusį įslaptintą karo Irake epizodą, kai 2004-aisiais tarptautinės koalicijos veiksmuose dalyvaujantys lenkų kariai kartu su bulgarais atrėmė kelias paras trukusį gausių Al-Kaidos ir Al-Sadros kovotojų puolimą. Tai geras karinio filmo pavyzdys, bet kartu ir atviras pasakojimas apie karo su islamu ypatybes. Tikra istorija paremtas ir Maciejaus Migaso filmas „Gyvenk ir norėk“ („Żyć nie umierać“, 2015) – pasakojimas apie kadaise populiarų aktorių, kuris išmainė šeimą į alkoholį, bet sužinojęs, kad mirtinai serga, nusprendė per likusius kelis mėnesius ištaisyti klaidas. Istorija įkvepianti, bet dar ir todėl, kad pagrindinį veikėją įkvėptai suvaidino Tomaszas Kotas. Ne vienus metus kurtas Jerzy Zalewskio filmas „Rojaus istorija“ („Historia Roja“, 2016) skirtas vienam iš „pamirštųjų kareivių“ – taip vadinami pokario metais su režimu kovoję rezistentai, kurių žygiai beveik pusę šimtmečio buvo ištrinti iš Lenkijos istorijos. Filmo herojaus prototipas Mieczysławas Dziemieszkiewiczius, slapyvardžiu Rojus, kovojo iki 1951-ųjų.

Parengė Živilė Pipinytė